Daukšaitiškiai skatina mylėti savo kraštą
Pavyzdžiai rodo, jog kaimas gyvas tol, kol gyvena iniciatyvių žmonių. Daukšaičių bendruomenės komanda tariasi ne tik dėl renginių, švenčių. Džiugu pasiekus gerų pokyčių. Tačiau entuziastai suka galvas, kaip patraukti rajono valdžios dėmesį, kad mažėtų atokaus kaimo atskirtis.
Pažintis – nuo parduotuvės
Prieš Kalėdas Daukšaičių parduotuvėje sutikta šio kaimo gyventoja Barbora Grevienė buvo išsirinkusi dvi gedulingas žvakes. Ir tai nesutapo su nuotaika, kurią gyvenvietės centre skleidė kalėdinė eglė. „Važiuosiu į pusseserės mirties metines“, – situacijos nedramatizavo 
Barbora. Ir pridūrė, kad prie švenčių stalo namuose susės kartu su sūnaus ir dukros šeimomis. O viena dukra jau 9 metus gyvena Anglijoje, o anūkė – 4 metus. „Šie metai geri, kad tik sveikatos būtų, didesnes pensijas duotų“, – šyptelėjo pašnekovė.
Kad geri metai ir kitiems kaimo gyventojams, liudijo parduotuvėje nusidriekusi pirkėjų eilutė. Jie gyrė savo parduotuvę, kurioje, anot jų, visada švieži produktai, gausus jų pasirinkimas. Ir kainos nesikandžioja – nereikia važiuoti į prekybos centrus gaudyti akcijų. O juos aptarnavęs savininkas Algis Šliaužys, taip pat ir Daukšaičių seniūnaitijos seniūnaitis, prisipažino nespėjantis atlikti visuomeninių pareigų dėl nesibaigiančių verslo rūpesčių. „Didžiulė konkurencija – už kelių kilometrų pilna parduotuvių, todėl stengiuosi, kad 
būtų didelis prekių asortimentas, pardavinėju mažesnėmis kainomis“, – dėstė verslininkas.
Kaimiečių poreikiai pasikeitę
Perfrazavus vieną žinomą posakį, reikėtų sakyti, jog kaimas prasideda nuo parduotuvės. A. Šliaužys patikino, jog kaimo žmonės šiemet pirko daugiau, bet alkoholis sudaro 30 proc. apyvartos. Kaimiečiai, kaip ir miestiečiai, perka viską – ne tik duoną, cukrų, druską ir aliejų. Prieš šventes jie nekantravo, kada atveš šviežios mėsos, rūkytos žuvies, pyragų. „Kaimo žmonės, išskyrus ūkininkus, neaugina gyvulių, tik vištų dėl kiaušinių“, – sakė B. Grevienė. Ir pyragų nebekepa – neapsimoka. O kas anksčiau matė, kad kaimo žmogus parduotuvėje pirktų bulves ar kitas daržoves? Irgi neapsimoka užsiauginti? „Prekiaujame įvairiomis daržovėmis ir obuoliais“, – patikino A. Šliaužys.
Sėkmingai plėtojantys verslą Erika ir Algis Šliaužiai nepagailėjo investicijų aplinkos prie parduotuvės gražinimui – aikštelę išklojo trinkelėmis. Ši teritorija susilieja su viešąja erdve prie Daukšaičių bendruomenės namų. Šiltuoju metu ši ypač traukia akį.
Beje, A. Šliaužys parduotuvėje dirba su žmona, du darbuotojus samdo, bet dar trūksta dviejų. Neranda, nors moka didesnį, ne minimalų atlyginimą. Jis pridūrė, kad Daukšaičiuose yra dar viena, stambesnė, statybos įmonė „Transjuda“.
Kartu su komanda
Į Daukšaičiuose šurmuliavusią smagią kalėdinės eglės įžiebimo šventę, jau tradicija tapusį kaimo kapelų suvažiavimą gausiai susirinko žmonių iš visos Veiviržėnų seniūnijos. Švenčių organizavimas – vienas iš šios bendruomenės pirmininko Viktoro Toleikio ir jo pagalbininkų rūpesčių. Neatlygintina sąžininga veikla kaimo žmonių labui – nelengva našta. Daukšaitiškiai negaili šiltų žodžių Viktorui – vadina jį kaimo varikliu, bet šis nemėgsta pagyrų. Ir neslėpė laukiantis kadencijos pabaigos. Nutylėjo, jog kartais tenka nuryti nuoskaudas.
Daukšaičiai senėja, bet žmonės nenuobodžiauja, nesėdi užsidarę namuose. „Šią karštą vasarą visi jautėsi puikiai – ir vyresnieji šoko, trypė Joninių šventėje“, – šypsodamasi pasakojo Daukšaičių kaimo bendrosios praktikos slaugytoja Ilona Skomantienė.
Daukšaitiškė Janina Varanauskienė prisiminė šiemet kaimo bibliotekoje vykusią senjorų popietę. Pašlūžmio mokyklos-daugiafunkcio centro direktoriaus pavaduotoja Loreta Toleikienė pasakojo, kad neseniai bibliotekininkė Zina Žąsytienė buvo pakvietusi mokinius gaminti kalėdinius atvirukus. Pašnekovės patikino, kad ji visų su karšta arbata čia laukianti. Buvusi bendruomenės pirmininkė Alma Vanagienė gruodį pakvietė vyresnius gyventojus giedoti Žemaitijos Kalnus.
„Daukšaičiuose yra komanda, kurioje iniciatyvūs žmonės iš visų čia esančių įstaigų. Visi tariamės dėl švenčių, renginių, kaip tvarkytis, kad būtų jauku ir gražu mūsų kaime“, – kalbėjo Viktoras. Jis džiaugėsi neseniai Beržyno gatvėje įrengtu apšvietimu – šviesiau ir saugiau. V. Toleikis akcentavo, jog bendruomenė „Daukšaičių pušynėlis“ vienija ne tik jos narius, bet visus gyventojus.
Šnekėjimas padeda
Tą dieną, kai lankėmės Daukšaičiuose, jie skendėjo žiemos pataluose. V. Toleikis nuo pat ryto mankštinosi kasdamas takus prie bendruomenės namų. Socialinio būsto gyventojas, tinkantis jam į sūnus, tuo metu traukė dūmą. Sugėdintas, kad nepadeda, mestelėjo: „Biškį gėda.“ Vasarą bendruomenės pirmininkas viešojoje erdvėje pjauna žolę. „Man nepriklauso“, – atšauna dykinėtojas, paprašytas padėti.
I. Skomantienė apgailestavo, kad ne visi daukšaitiškiai suvokia, jog tvarkyti viešąsias erdves, puoselėti grožį reikia visiems – kasti sniegą, pjauti veją, pakelti numestą šiukšlę. Ne visi gyventojai sąmoningi, tačiau komanda pastebi, kad Daukšaičiuose gražiau nei prieš dešimtmetį. „Mūsų pavyzdys, šnekėjimas duoda rezultatų“, – kalbėjo L. Toleikienė. „Mažais žingsneliais einame į priekį“, – pritarė buvusi ilgametė mokytoja Elena Bagdonienė.
Daukšaičiai kaip ir kiti šalies kaimai senėja. „Daugėja žmonių, kuriems reikalingos medicinos paslaugos, o rajono Savivaldybėje diskutuojama apie mūsų medicinos punkto išlikimą. Valdžia iš aukšto žvelgia į kaimą, – apgailestavo slaugytoja I. Skomantienė. – Sako, senas žmogus turi vaikų, kurie gali nuvežti jį pas gydytoją. Betgi yra vienišų žmonių, kurių vaikai užsienyje uždarbiauja. Antai buvusi kolegė susilaužė ranką – vaistus jai nešu, kaimynai krosnį kūrena.“ Daukšaitiškiai sunerimę, kas bus, jei uždarys medicinos punktą? „Dabar vaistų galime čia nusipirkti“, – pratarė garbaus amžiaus E. Bagdonienė.
Kad klausytųsi ir išgirstų
Pašlūžmio mokykloje-daugiafunkciame centre kasmet mažėja mokinių. Šiais mokslo metais lanko 42 vaikai. „Prieš Rugsėjo 1-ąją buvom nežinioje: mamos klausinėjo, ar išliks mokykla? Kažkas paskleidė šnekas, kad neva ji uždaroma – tėvai klausė, gal eiti į kitą mokyklą? Negalėjome suprasti, kas vyksta: juk rajono valdžia garantavo, kad mokykla liks“, – kalbėjo L. Toleikienė. Ji susirūpinusi, kad tik patys žmonės jos nesunaikintų išveždami savo vaikus į kitą mokyklą. „Reikia mylėti savo kaimą“, – paragino pedagogė.
Vyriausiasis kaimo gyventojas Vincas Štulcas, nuo jaunumės besidomintis savo krašto istorija, pridūrė, jog 2019 metais Pašlūžmio mokykla minės 100-mečio jubiliejų. Ir apgailestavo, jog niekas apie tai nekalba.
V. Toleikis prisipažino nežinantis, kaip prisibelsti į rajono valdininkų širdis, kad kaimas sulauktų dėmesio, neliktų atskirties tarp miesto ir kaimo. „Dažniau, ne tik prieš rinkimus, lankytis turi ir išgirsti mūsų poreikius“, – įsitikinęs bendruomenės pirmininkas. Ir, jo manymu, nesuversti visų problemų ant visuomenininkų pečių. „Seniūnaičiams taip pat reikia paskatinimo“, – ištarė V. Toleikis.
