• 19 rugsėjo, 2021
|

Drevernos mokyklos pastatas įplieskė ginčus

Autorės nuotr.: dėl senosios mokyklos pastato įsiplieskė ginčai: vieni siūlo įkurti viešbutį, kiti nori kultūrinių erdvių.

Dreverna pastaraisiais metais tapo turistų traukos objektu. Bet Mažųjų laivų uosto plėtra nedžiugina pamario kaimo gyventojų. Dalis bendruomenės nuogąstauja, kad gali būti numarinta kultūra. Aistros įsiplieskė dėl senojo mokyklos pastato: vieni trokšta matyti viešbutį, o kiti, ieškantys gilesnės prasmės, atstovaujantys senajam amžiui, – paversti jį muziejinėmis erdvėmis. Neseniai dreverniškių susirinkime pasakyta: ir verslas, ir kultūra čia turi rasti vietos.

Nenuslėptas priešiškumas

Dreverniškio Virginijaus Eugenijaus Kirsnicko išplatintas kandus laiškas „Dėl Drevernos mokyklos pastato ir žemės po juo likimo“ Klaipėdos rajono savivaldybės vadovams, tarybos nariams, kandidatams į Seimą, VVG „Pajūrio kraštas“ vadovams, žiniasklaidai, rajono valdžią paskatino problemą spręsti į pokalbį pasikvietus šio kaimo bendruomenių, projektus vykdančių organizacijų, Priekulės seniūnijos atstovus. V. E. Kirsnickas siūlo pastatą perduoti koncesininkui, kad įrengtų viešbutį arba senelių namus. Šiuo metu patalpas valdo ir veiklas vykdo Gargždų vaikų ir jaunimo laisvalaikio centras. Amatininkų gildija „Lamata“ parengė projektą jos teritorijoje kurti amatų centrą, o buvusios mokyklos pastate norėtų įrengti muziejines erdves.

Neseniai į pokalbį Drevernos kultūros namuose atvyko rajono Savivaldybės meras Bronius Markauskas, vicemerė Violeta Riaukienė su specialistais, amatininkų gildijos „Lamata“ prezidentas Darius Vilius su nariais, UAB „Hortivita“ vadovas Martynas Klevinis ir kiti. Kai kurie susitikimo dalyviai sunkiai tramdė emocijas, svaidė kandžias replikas užgauliodami, menkindami kitų projektus, pastangas, jautėsi teisuoliais nesiklausydami kitų. Merui sudėtinga buvo juos raminti. „Norime, kad čia vietos rastų ir verslas, ir kultūra, kad Dreverna vystytųsi“, – akcentavo jis.

Verslas ar etninė kultūra?

Susirinkime tvyrojo įtempta atmosfera. Jau 4 metus nebeveikia mokykla, netvarkomas pastatas nyksta.

Jau 4 metus nebeveikia Drevernos pagrindinė mokykla, netvarkomas pastatas nyksta.Dreverniškiams jautru išgirdus, jog senasis žvejų kaimas atgijo uostelį pradėjus valdyti „Hortivitai“. „Jis visada buvo gyvas“, – ne kartą atkirto Priekulės kultūros centro Drevernos skyriaus renginių organizatorė Virgina Asnauskienė. Po nepriklausomybės paskelbimo prašnekus, kaip iš sąstingio išjudinti pamario kaimą, pradėjus kurti Drevernos ateities viziją, ši senbuvė bene pirmoji prabilo, jog reikia atgaivinti senojo žvejo Jono Gižo sodybą. Dabar ši etnografinė sodyba – Gargždų krašto muziejaus filialas, traukiantis turistus. Čia sėkmingai vykdoma Klaipėdos rajono turizmo centro programa „Žuvies kelias“, V. Asnauskienės vadovaujama folkloro grupė per tradicines dainas, muziką turistams pristato šį istorinį kraštą.

Iš amatininkų gildijos „Krikragaa“ nebaigtus darbus perėmusi „Lamata“ pasirengusi vykdyti etnokultūrinį projektą – mokyklos teritorijoje, ūkiniame pastate, įkurti amatų centrą, kuriame bus edukacinės erdvės – kalvystės, keramikos, senovinių vikingų laikotarpio valgių gamybos ir kitos. Projektui lėšas skirs Europos Sąjungos fondas. „Ateina amatininkai, kurie praturtintų kultūrinį Drevernos gyvenimą. Man svarbu palikti kultūros objektą“, – „Bangai“ kalbėjo V. Asnauskienė, „Lamatos“ tarybos narė.

Įgyvendina iš savo lėšų

Tautodailininkas D. Vilius patikino susirinkusiuosius, jog amatų centro statybos darbai prasidės, kai ekspertai, projektuotojai baigs darbą. Į mero pastabą, jog reikėjo susitikti su Mažųjų laivų uosto valdytojais, nes reikės turistų srautų, reklamos, jis atsakė, kad „etnopasaulis ir tai, kas vyksta uoste, skirtingi dalykai“.

„Lamatos“ narė, senovinių valgių rekonstruktorė Edita Nurmi kalbėjo, kad iš savo lėšų pastatyta ir per Lygiadienio šventę pristatyta lauko virtuvė su unikalia bedūmine krosnimi, kad į edukacijas atvykę moksleiviai išsivežtų čia keptos duonos. „Mes jau turime užsakymų spalio mėnesiui – užsiregistravo 4 mokyklos, ne tik iš Gargždų. Taigi poreikis yra“, – dėstė E. Nurmi. Ji atskleidė, kad šioje teritorijoje atsiras laužavietės, kad būtų galima gaminti maistą ant laužo. Be to, bus įrengta šaudykla šaudyti iš senovinių ginklų, užveistas senovinių augalų sodas. Žadėjo įkurti dvi darbo vietas. E. Nurmi patikino, jog pateiks projektą Kultūros tarybai, kad finansuotų edukacijas, ir lankytojams nereikėtų mokėti.

Pastatai vaiduokliai nepuošia

V. E. Kirsnickas piktinosi, kad įvažiavus į Dreverną pasitinka sugriuvusi lentpjūvė ir nuogąstavo, ar mokyklos pastatas netaps tokiu pat vaiduokliu? „Čia turi stovėti vokiško stiliaus viešbutis, jame galima įrengti 40 kambarių. Būtų sukurtos darbo vietos ir nereikėtų prašyti Savivaldybę sumokėti už elektrą. Edukacijos neišlaikys šio didelio pastato“, – tvirtino V. E. Kirsnickas. Jis stebėjosi, kaip rajono architektas leido mokyklos sode statyti medinį pastatą, anot jo, daržinę, piktinosi, kad šalia Gintaro namų – pastatas vaiduoklis.

„Parduoti galima viską, bet reikia žvelgti kitaip: ar viešbutis įdomus turistams? Reikia rodyti kaimo istoriją, jo istorines šaknis“, – siūlė E. Nurmi.

Amatininkų gildijos „Lamata“ pagal senovines tradicijas pastatytą virtuvę su bedūmine krosnimi, kur ruošiamasi rengti senovinių valgių edukacijas, kai kas vadino daržine. Drevernos bendruomenės pirmininkė Renata Jaurienė patikslino, kad Gintaro namai – tai daugiafunkciai bendruomenės namai. Viena iš veiklų – gintaro dirbtuvės. „Pasibaigus projektui, edukaciniai užsiėmimai tebevyksta. Bendruomenės namai ir gintaro dirbtuvės niekada neprašė paramos iš Savivaldybės ar seniūnijos – patys išlaikome pastatą, prižiūrime aplinką“, – teigė ji.

B. Markauskas abejojo, „kiek Gintaro namuose likę bendruomenės“. „Gal perkelti į mokyklos teritoriją, o pastatą parduoti?“ – svarstė jis.

Priekulės seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė prisiminė, jog pernai šioje salėje susirinkęs būrelis gyventojų pareiškė norintys turėti gražią aplinką, kuri reprezentuotų šį kraštą. Taigi sumanyta Drevernos kaimo centre įrengti fontaną. „Drevernoje turi būti tokia veikla, kad kaimas suskambėtų Lietuvoje, – akcentavo ji. – Tikimės, kad meras inicijuos galimybių studiją, kad įvertintų erdves, kaip jas įveiklinti.“

Takoskyra tarp bendruomenės ir verslo

„Hortivitos“ vadovas M. Klevinis išdrožė, kad „mums nereikia mokyklos pastato“, o šios įmonės turizmo padalinio vadovė Liud­mila Juknienė apgailestavo, kad pastatas nyksta, bet problema nesprendžiama. Ji akcentavo, jog Dreverna suklestėjo atėjus koncesininkui. „Mes suteikiame erdves, kokybišką maitinimą, o Jono Gižo etnografinė sodyba – turiningą programą. Drevernos vardą populiariname per laivadirbystę, nes čia praeityje buvo statomi laivai“, – dėstė L. Juknienė. Bet čia, jos teigimu, galėtų atsirasti ir drevininkystė. Pritaria ir duonos kepimui, bet, anot jos, reikia ieškoti autentiškumo. „Į mokyklos kiemelį, kur yra daržinė, turistų nesiųsiu“, – išdrožė ji. L. Juknienė piktinosi, tuo, kas, anot jos, vyksta šioje teritorijoje, neva naktimis čia renkasi neaiškus jaunimėlis.

„Neneigiame, jog „Hortivita“ padarė gražių dalykų, tačiau negalima niekinti ir šaipytis iš to, kas jau padaryta, – replikavo VVG „Pajūrio kraštas“ vadovė R. Damulienė ir pridūrė: – Visiems čia turėtų užtekti vietos savo idėjoms įgyvendinti. Kuo daugiau užimtumo, tuo geriau turistams, nes atvykusieji apžiūri uostą ir grįžta į kaimo centrą – jie pasigenda edukacijų, paslaugų.“

Mero patarėja Toma Tuzovaitė-Markūnienė paklausė, ar „Hortivita“ žino, jog kaimo bendruomenė nepatenkinta jos plėtra? B. Markausko nuomone, gal kai kurie dreverniškiai jaučiasi truputį nelaimingi. „Įvyko takoskyra tarp bendruomenės ir verslo, todėl susiklostė tokie santykiai. Dėl studijos sutarsime, bet ką daryti, kad jūs gražiai bendrautumėte, nekariautumėte iš savo apkasų?“ – retoriškai klausė meras. Jis patikino, jog mokyklos pastatas – Savivaldybės turtas ir dėl jo ateities bus nuspręsta. „Klausomės ir girdime, ką sakote“, – patikino meras.

Ar pavyks padaryti laimingus?

Vicemerė Violeta Riaukienė prisiminė, kad ruošiantis uždaryti mokyklą sklido kalbos, jog esą verslininkas ruošiasi pirkti šį pastatą. „Atsakėme, jog niekas nesiruošia. Pakvietėme bendruomenę siūlyti, kaip įveiklinti pastatą, klausėme, ko norėtų? Prabėgo keleri metai, bet pasiūlymų neatsirado. Taigi kas čia galėtų būti? Manau, kad reikalinga galimybių studija“, – sakė ji.

Pasak T. Tuzovaitės-Markūnienės, verslas įsivaizduoja, kad čia turi gimti nerealus infrastruktūros objektas, bendruomenė – kad čia vyktų etninės krypties užsiėmimai. „Bendruomenėms reikia tartis. Viena iš Savivaldybės funkcijų – didinti bendruomeniškumą. Esame atsakingi, kad Drevernoje gyvenantys žmonės būtų laimingi, kurdami produktą, nebūtinai verslą“, – akcentavo ji.

D. Vilius negalėjo suprasti, kodėl reikėjo šio susirinkimo, „taršyti“ vienas kitą, nes jo komanda 7 kartus buvo nuvykusi į Savivaldybę ir išdėsčiusi savo siūlymus. „Etnokultūra mums yra svarbi“, – patikino B. Markauskas.

T. Tuzovaitė- Markūnienė pasiūlė pažvelgti į Klaipėdos rajono strategijos dokumentus, kur viena iš krypčių – etnokultūra. „Ir tai ne tik šiame rajono dokumente, bet ir Lietuvos, ir Europos, ir viso pasaulio“, – akcentavo ji.

Virginija LAPIENĖ

A. VALAIČIO nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių