Emigrantų vaikams tėvai brangesni už dovanas
Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriuje kasmet daugiau nustatoma globų emigravusių tėvų vaikams. Nuo metų pradžios jau yra 50. Emigrantų vaikai, namuose likę be tėvų, jaučiasi vieniši, pablogėja jų sveikata. Todėl kai kurie nusprendžia užsienyje gyventi su šeima. Pasak specialistų, reikia pažinti ir jausti savo vaiką.
Paliktieji pyksta ir suserga
Silvija (vardas pakeistas) 5 metus gyvena ir dirba Norvegijoje. Kartu su ja – ir sūnus. Gyventi su šeima trokšta ir jos globojama mergaitė.
Trijų vaikų mamą Silviją į užsienį išginė materialinės problemos. Medicininį išsilavinimą turinčiai moteriai buvo sunku išgyventi iš savo atlyginimo, ji neturėjo galimybių įsigyti būstą. Todėl išgirdusi, jog gali uždirbti 8 kartus daugiau dirbdama tą patį darbą Norvegijos slaugos namuose, ryžosi išeiti iš vienos Klaipėdos ligoninės.
„Įsidarbinti padėjo įdarbinimo tarnyba, bet pirmiausia teko išmokti norvegų kalbą“, – pasakojo Silvija. Ji planavo dirbti komandiruočių principu: mėnesį padirbėjus grįžti namo ir tiek pat laiko pabūti su vaikais Lietuvoje. „Man buvo svarbu grįžti į namus, kur palikau vienuolikmetį sūnų ir globojamą 7 metų mergaitę. Du vaikai jau buvo suaugę“, – kalbėjo pašnekovė.
Silvija prisipažino, jog ketinusi padirbėti kelerius metus ir vėl grįžti į Lietuvą. Tačiau blogėjanti namuose be mamos likusių vaikų sveikata privertė keisti planus. „Atrodo, grįžus namo praleistas mėnuo – labai daug. Iš tiesų sugrįžus vos spėji sutvarkyti būtiniausius reikalus ir vėl išvyksti. Bendrauti su vaiku beveik nebelieka laiko. Išvykusi mėnesį nedalyvauji vaikų gyvenime, o juk nutinka įvairių įvykių, ir vaikas negali papasakoti apie juos. Šiuolaikinės bendravimo priemonės – mobiliojo ryšio telefonas, „skaipas“, deja, neatstoja tiesioginio bendravimo su vaikais“, – akcentavo pašnekovė.
Iš savo kolegių buvo girdėjusi, jog namuose palikti vaikai pyksta ir mamoms sugrįžus su dovanomis. Jos negali suprasti, kodėl. Juk išvyko į užsienį, kad uždirbtų ir kažką nupirktų savo vaikams. Bet šie pasijunta vieniši ir savo skausmu ne visuomet dalijasi su artimaisiais.
Susipažinti su įstatymais
Silvija pasakojo, kad išvykus į Norvegiją, namuose palikto sūnaus sveikata prastėjo – paūmėjo lėtinės ligos, jis jautėsi vienišas. „Ne visi vaikai vienodi – sūnus buvo ramus, išgyveno savyje. Jis man sakė, kad „viskas gerai“, bet iš balso supratau, jog yra ne taip“, – kalbėjo pašnekovė.
Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Irena Šaulytė akcentavo, jog labai svarbu pažinti, jausti savo vaiką.
Metus praleidusi Norvegijoje, Silvija nusprendė čia atsivežti sūnų ir supažindinti su šia šalimi. Tik savaitei, nes baiminosi dėl klimato, bet vaikas jautėsi gerai. Įvertinusi savo materialines galimybes, moteris nusprendė, kad jis gyvens kartu.
„Pirmieji metai buvo sunkūs dėl kalbos barjero – sunku išmokti norvegiškai“, – sakė pašnekovė.
Prieš išsiveždama vaiką, Silvija buvo suderinusi, kur jis mokysis. Dėl biologinio sūnaus nekilo jokių problemų dėl gyvenamosios vietos deklaravimo. Ji žinojo, kad vaikas gaus švietimo, medicinos paslaugas. Vėliau panorus atsivežti savo globojamą mergaitę, kuri troško būti kartu su Silvijos šeima, iškilo vaiko registracijos problema. Ji sprendžiama tarptautiniu lygmeniu.
- Vaiko teisių apsaugos skyriaus duomenimis, tėvų prašymu 2014 m. 42 vaikams nustatyta globa. Pernai sausio 1 d. – 43, o šiemet sausio 1 d. buvo 50 vaikų, kurių tėvai išvykę uždarbiauti į užsienį. Nuo metų pradžios nustatytos 34 globos emigravusių tėvų vaikams. Be abejo, dar yra paliktų vaikų, kurių tėvai išvykę dirbti į užsienį nepaskyrus jiems laikino globėjo. Taigi jauni rajono gyventojai vyksta į užsienį užsidirbti. Kai kurie grįžta, bet yra nusprendusių savo gyvenimą kurti svetimoje šalyje.
- Teigiama, jog Klaipėdos rajonas – viena iš geriausių vietų gyventi Lietuvoje, tačiau emigruojančiųjų nemažėja. Vadinsi, kažko trūksta?
