Entuziastės venckiškius skatina bendrystei

Buvusios mokyklos patalpos perduotos bibliotekai, o ši priglaudė Venckų bendruomenę. Gražu ir jauku čia – malonu rinktis.

Prie kelio Priekulė–Ventė besišliejantys Venckai – viena iš didesnių gyvenviečių Priekulės seniūnijoje. Mažosios Lietuvos kaimo praeitį mena išlikę šio krašto architektūros pastatai, išsikeroję medžiai. Pastarieji dešimtmečiai paliko liūdnas tuštėjimo žymes. Venckų bendruomenės entuziastai stengiasi sutelkti žmones bendram darbui, bendrystei, kad būtų jaukiau ir smagiau gyventi. Šią vasarą vyks šeštoji kaimo šventė.

Ūkininkavimo neatsisakė

Venckų kaimas skendi žalumoje. Bendruomenės pasididžiavimas – storakamienė liepa, baigianti antrąjį šimtmetį. Šio krašto praeitį mena ir seni pastatai. Vienas iš jų – buvusi mokykla, o dabar – biblioteka, bendruomenės žmonių susibūrimo vieta.

Venckuose yra išlikusių ūkinių pastatų. Ūkininkavimo tradicijos čia tebėra gyvos. Apie 10 venckiškių turi nemažus ūkius – verčiasi augalininkyste. Pasak šios bendruomenės nario Alfonso Paulausko, kai kurie žemę dirba įvairiose rajono vietose – nuomojasi iš savininkų. Dauguma ūkininkų yra įsidarbinę įmonėse.

Prieš 3 metus Venckuose nebeliko pieno supirkimo punkto. Visgi karvių venckiškiai neišsižadėjo: apie dešimtį jų žmonės laiko savo reikmėms, parduoda pieną kaimynams.

Tie, kurie žemės nedirba, važiuoja dirbti į Klaipėdą, Priekulę ar Vilkyčius. Pasak bibliotekininkės Ingridos Antužytės, neišgyvenantieji iš algos emigruoja. „O ką daryti? – retoriškai klausė ji. – Aš dirbu 0,75 etato ir džiaugiuosi, kad iš Venckų nereikia važinėti į uostamiestį.“

Liko tik biblioteka

Venckų seniūnaitijos seniūnaitė Dana Simonavičienė, tris dešimt­mečius gyvenanti Venckuose, atsiduso: „Mūsų kaime toks pat tuštėjimas, kaip ir visoje Lietuvoje.“ Kadaise čia buvęs buitinio gyventojų aptarnavimo paviljonas, taupomosios kasos, pašto skyriai, medicinos punktas, mokykla. Dabar – tik biblioteka. „Blogiausia buvo uždarius medicinos punktą. O pernai uždarė ir mokyklą. Netrukus jai būtų sukakę 280 metų, – liūdnai kalbėjo seniūnaitė. – Prieš 12 metų čia mokėsi per 30 mokinių, bet kasmet mažėjo ir mažėjo.“

„Norėčiau, kad čia klegėtų vaikai, bet jų nebeliko“, – apgailestavo A. Paulauskas. Taigi buvusios mokyklos patalpos perduotos bibliotekai, o ši priglaudė Venckų bendruomenę. Gražu ir jauku čia – malonu rinktis.

Venckų bendruomenės pirmininko Gintaro Krauleidžio žmona Dalia kartu su seniūnaite stengiasi suburti kaimo žmones bendriems darbams, šventėms, kad gražesnis gyvenimas būtų, kad nesusvetimėtų kaimynai. „Kartais pasigendi žmogaus – galvoji, kur jis dingęs. Po pusmečio išgirsti, kad jau palaidotas“, – sakė D. Simonavičienė.

Visgi pastaraisiais metais Venckuose pastebimas pagyvėjimas. Gyventojai restauruoja savo būstus, gražina sodybų aplinką. Čia naujus gyvenamuosius namus statosi 5 šeimos. O kaimo pakraštyje iškilo šiuolaikiškas pastatas: verslininkai Rima ir Alfredas Šiauliai ryžosi atidaryti parduotuvę ir restoraną. Pelkėtą šabakštyną jie pavertė įspūdingu kampeliu su rožynais, žaidimų įrenginiais.

Puoselėja viešąsias erdves

Venckų kaime žvilgsnį traukia gražiai sutvarkytos viešosios erd­vės. Baigiama įrengti paplūdimio tinklinio aikštelė, o šalia – futbolo mėgėjams.

Išmoningai įrengta poilsio erdvė šalia vandens rezervuaro. Ne tik gėlės žydi klombose – iš seno ąžuolo šakos vyrai sumeistravo originalų suolą, kurį pastatė po gluosniu. Iš medžio, akmenų ir augaliukų entuziastės sukūrė kompoziciją. Betoninius stulpelius paslėpė apgaubę tinkleliu ir pripylę akmenukų.

A. Paulauskas gyrė D. Simonavičienę ir D. Krauleidienę, kurios „projektuoja“ šias erdves. Įgyvendinti idėjas joms padeda kaimo žmonės, už socialines pašalpas atidirbantys visuomenei naudingus darbus.

Seniūnaitė prisipažino, jog kadaise išgirsti žodžiai, kad venckiškiams nusipjauti žolę – prabanga, trenkė lyg žaibas. Dabar išpuoselėti visi kampeliai. Tačiau entuziastėms apmaudu, kad bendruomenei reikia darbus nudirbti už „Teo“, „Lesto“ ar kelininkus, kurie laiku nenupjauna žolės prie savo pastočių ar pakelėse. „Mes iš surinktų 2 proc. gyventojų pajamų mokesčių turime tai padaryti“, – neslėpė nepasitenkinimo pašnekovės. Jos pasakojo, kad ir autobusų stoteles sutvarkė: nudažė, pasodino gėlių, pastatė skelbimų lentą, kurią sumeistravo venckiškis Aretas Lotys.

Vieni tvarko, kiti teršia

Tačiau ne viską pajėgūs patys susitvarkyti, nors seniūnijos paramą jaučia. „Mūsų pagrindinę – Liepų gatvę – seniai žadėjo išasfaltuoti, bet nesulaukiame. Kodėl priemiesčio kaimuose skubama asfaltuoti?“ – piktinosi A. Paulauskas.

Kitas rūpestis – Kintų gatvėje, kurioje intensyvus eismas, reikalingas šaligatvis. Pasak pašnekovų, per visą gyvenvietę žmonės eina į parduotuvę – labai pavojinga.

Grožį puoselėjančios entuziastės skundėsi, jog kai kurie kaimo žmonės negerbia jų darbo: šunis leidžia į gėlynus atlikti gamtinius reikalus, o kai kurie laiko palaidus. Piktybiškai elgiasi jaunimas, šiukšlinantis autobusų stotelėse, gražiai sutvarkytoje poilsio erd­vėje.

Keista, kad vieni to paties kaimo žmonės geranoriškai padeda tvarkytis, o kiti teršia. Pasak seniūnaitės, padėti neatsisako Gintaras Karalius, Artūras Milašius, Rolandas Karalius, Gintas Prišmontas. Aktyviausios kaimą budinančios moterys dėkingos ir savo vyrams Gintarui Krauleidžiui ir Alvydui Simonavičiui, kurie ne tik palaiko savo žmonas, bet ir prisideda prie jų veiklos.

• Priekulės seniūnijos seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė džiaugiasi iniciatyvia seniūnaite D. Simonavičiene, su kuria lengva organizuoti darbus. „Palaikome šios bendruomenės iniciatyvas ir padedame“, – sakė ji.

  Šių metų pradžioje seniūnė pateikusi rajono Savivaldybei raštą dėl dviračių trasų Priekulės seniūnijoje. „Nurodžiau, kad, be kitų vietovių, pėsčiųjų ir dviratininkų trasą reikia įrengti ir Venckų gyvenvietėje, – teigė D. Bliūdžiuvienė. – Ištisinės dangos asfaltavimui neturime pinigų. Šiemet Venckuose išasfaltuota atkarpa Vingio gatvėje, o pernai – Liepų. Tarsimės su seniūnaičiais, kam skirti lėšų ateityje.“

  Seniūnės teigimu, elektrikai, ryšininkai ir kelininkai žolę savo teritorijoje pjauna pagal grafiką, todėl bendruomenei, norinčiai visada gražiai gyventi, tenka gražintis pačiai.