Ežaičiuose įsikūrę miestiečiai – tarp vaismedžių ir rožių

Kai prieš 9 metus Daiva Dieninė su vyru Mindaugu persikėlė į Ežaičius, apleistame sode tarp didžiulių trešnių ir klevo šiūravo smilgos, o varpučiai gožė kitus augalus. Dabar čia auga ir dera įvairūs vaismedžiai, vaiskrūmiai, o prie namo žydi beveik 200 rožių. Jomis besižavinti moteris, kai rožės užmiega žiemai, laisvalaikį skiria šachmatams ir kalnų slidinėjimui.

Sode – įvairovė
Dieninių šeima, kuri beveik 40 metų gyveno didmiesčių centre, įsigijusi sodybą Ežaičiuose gyvenimą ant asfalto iškeitė į žemės ūkio universitetą, kaip juokauja moteris, ir nė kiek nesigaili. „Mano proseneliai buvo stambūs ūkininkai, o seneliai ir tėvai persikėlė ir gyveno mieste, tačiau namuose augino egzotinius augalus. Pavyzdžiui, prosenelė nesiskyrė su įspūdingo dydžio oleandru (net nuotrauką turiu), močiutės kambariuose augo kaktusai, o mama susižavėjusi orchidėjomis. Pati taip pat turiu šių gražuolių, bet puoselėju keletą ir savo iš kauliukų išaugintų augalų – mango medį, citrinmedžių, vasarą lauke „atostogauja“ oleandrai, rozmarinas, mirta, alyvmedis, lauro medis ir kiti. Šiemet paveldėjau ir anytos kaktusų kolekciją. Nors esame trečios kartos miestiečiai, bet grįžtame prie žemės“, – šypsojosi Daiva, vedžiodama po sodybą, kur dera avietės ir braškės, o arbatai specialiai auginamas vaistinių augalų darželis. Jame – medetkos, mėtos, melisos, jonažolės, juozažolės, katžolės, čiobreliai ir kt. Šiltnamyje veši pomidorai, paprikos ir baklažanai. Šalia – nedidelis daržas su salotomis, svogūnais, krapais ir kitomis daržovėmis.
Buvusių sodybos šeimininkų palikimas – didžiuliai medžiai: klevas, kaštonai, eglė ir žemaičių trešnės, kurių uogų užtenka ir paukščiams. Žinoma, juos vilioja ir naujųjų šeimininkų pasodintos vyšnios. Vienoje sodo pusėje – obelys ir kriaušės, kitoje – kaulavaisiai. Persikai, abrikosai, vyšnios, trešnės, slyvos – įvairių veislių, tad ir skonių, ir spalvų. Visi vaismedžiai „atkeliavo“ iš Babtų. Sodo gale riešutynas – čia ir graikinių riešutmedžių (didžioji dalis išauginti iš Daivos mamos surinktų riešutų), kurie pradėjo derėti po 8-erių metų, giraitė, ir lazdynai, o arčiau namų – Mindaugo sodintos lietuviškų veislių vynuogės ‘Šešupė’, ‘Varduva’, ‘Elisa’ ir vokiška ‘Rondo’. Auga čia ir ginkmedis, ir diemedis, ir radasta, ir vokarnis, kolkvicija, kelios egzochordos bei dar jauni jazminų krūmai. Pavasarį pirmosios žiedais pradžiugina forzitija ir geltonžiedė sedula.
„Sode laikome kiek aukštesnę žolytę, kad lėčiau garuotų drėgmė. Čia auga dobiliukai, nes tik jie gali nugalėti varpučius“, – patirtimi dalijosi ežaitiškė. Santarvėje su gamta gyvenanti šeima stengiasi nenaudoti cheminių augalų apsaugos priemonių, išimtis – žaliasis muilas, „Bordo“ ir „Burgundija“. Šalia gražuolių rožių Daiva antrus metus augina neblogai amarus, pasak jos, „perviliojančias“ kraujažoles, garšvas, kurias nužydėjusias išrauna su visais kenkėjais.

200 rožių – ne iš karto
‘Fresia’, ‘Artemis’, ‘Penthouse’, ‘Eiffel Tower’, ‘Kronenbourg’, ‘Parfume de Envy’ – pirmosios arbatinės hibridinės rožės, kurių D. Dieninė prieš kelerius metus įsigijo pamačiusi viename prekybos centre didelį rožių sodinukų su akcija stendą. „Šiandien vargu ar rinkčiausi šiuos varganus augalėlius, bet tada nebuvo nei patirties, nei žinių – susigundžiau“, – šypsodamasi prisiminė Daiva. Vis dėlto iš dešimties kerelių sėkmingai augo šeši.
„Antruosius rožių auginimo metus galėčiau pavadinti „rožių liga“ – paskatinta sėkmės, kad daugelis krūmelių peržiemojo, 2019 metais įsigijau daugiau nei 80 naujokių. Taip susiformavo pusė šiandien esamo rožyno. Kasmet jį papildau dar keliomis dešimtimis krūmelių. Perku dažniausiai pavasarį ar vasarą vazonuose antramečius sodinukus, kartais – pirmamečius plikomis šaknimis“, – pasakojo D. Dieninė.
Jos mylimiausios – violetinės rožės nuo švelnių alyvinių rožinių pustonių iki intensyvios tamsiai violetinės spalvos. Nors dar natūralių mėlynų ar juodų rožių nėra išvesta, kaip paaiškino Daiva, iš jos turimų artimiausia mėlynai spalvai ‘Blue for you/ Pacific dream’ veislės rožė. „O „juodžiausia“ spalva tarpusavyje konkuruoja ‘Black Baccara’ ir ‘Black Magic’, nelabai atsilieka ir ‘Schwarze madona’. „Egzotiškiausia mano gražuolė – tai senovinė ‘Chinensis viridilora’, žydinti žaliais žiedais, kurie vėliau pereina į raudonų plytų spalvą, o žiedyno forma net rožės neprimena“, – atskleidė rožių kolekcininkė.
Išskirtinė Daivai – arbatinė hibridinė ‘Tropicana/Super Star’. Ugningos spalvos rožė jos kolekciją papildė kaip prisiminimas. „Mano tėtis 1970-ųjų metų pradžioje mamai pasipiršo būtent su šios rūšies rožių puokšte. Tai gana lepi gražuolė, kurią šiemet teko iš naujo pasisodinti – prieš tai dvejus metus augęs krūmelis neatlaikė klastingos žiemos – per anksti pabudo ir nušalo“, – pasakojo Daiva.
Moteris tikino, kad pirmieji treji metai, kai susižavėjo rožėmis ir ėmė jas sodinti, buvo eksperimentų, kurie tęsiasi ir dabar, bei patirties kaupimo laikas. Teko patirti ir rožių ligų, ir netekčių.

Negaili patarimų
Rožėmis susižavėjusi moteris atmintinai moka beveik visų auginamų rožių pavadinimus, apie kiekvieną žiedą galėtų pasakoti atskleisdama svarbiausias tos veislės rožių savybes. „Ganėtinai atsparios mūsų klimatui ir ligoms angliškos rožės, nors yra puikių ir prancūziškų, vokiškų bei latviškų. Pirmenybę teikiu kvepiančioms, ilgai žydinčioms ir žiedlapius nubarstančioms rožėms. Perku krūmelius, kurių atsparumas šalčiui yra aukštesnės nei 6a klimato zonos, didelis arba labai didelis atsparumas pagrindinėms rožių ligoms – juodajam dėmėtumui ir miltligei“, – aiškino rožes dažniausiai iš Lietuvos augintojų perkanti Daiva. Sodinukus ji sodina pavasarį, kad per vasarą prigytų, įsišaknytų. Kartą per mėnesį tręšia rožių trąšomis. Šį pavasarį, kai du mėnesius žemę kamavo sausra, laistė kartą per savaitę ir gana gausiai – apie 10 litrų vandens vienam kerui. O kad greičiau formuotųsi rožių žiedynai, nuskabo nužydėjusius žiedus.
„Rožės užmiega vėlai. Geriau neleisti joms žydėti iki šalnų. Rugsėjį nuskynus paskutinius žiedus joms reikia padėti pasiruošti žiemai. Rožių nedengiu, nebent eglišakėmis arbatines hibridines ar lepesnes pagal oro sąlygas – jei šalta ir nebūna sniego“, – patarimais dalijosi rožių mėgėja.
Kai prie namų Ežaičiuose užmiega rožės, Daiva daugiau laiko turi kitiems pomėgiams – kalnų slidinėjimui ir šachmatams. Vaikystėje tėčio išmokyta jais žaisti, yra žaidusi ir Lietuvos rinktinėje. Ne kartą pasipuošusi įvairių spalvų medaliais iš Lietuvos bei Latvijos šachmatų čempionatų pernai į kolekciją parsivežė ir Pasaulio lietuvių žaidynių bei Klaipėdos rajono šachmatų pirmenybių auksą. Daiva beveik 20 metų yra šachmatų ir šaškių klubo „Mintis“ narė. Kai prieš 17 metų klubo vadovas Zigmas Bitinas pasiūlė parašyti apie klubo naujokę, ji sakė, kad šachmatų turnyrai panašūs į kasdieninį 6 valandų sunkių matematikos užduočių sprendimą negailestingai tiksint laikui, kur ėjimo pataisyti negalima. Laimei, ne vietoje pasodintą gėlių karalienę dar galima persodinti, tačiau jų ežaitiškė pataria nekilnoti iš vietos į vietą – visada geriau iš anksto pagalvoti apie rezultatą.

Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.