Gelbėjo artimųjų meilė ir kokybiškas gydymas

52-ejų Tatjana džiaugiasi matydama, kaip auga jos anūkas ir šalia gyvenančių artimųjų – vyro, mamos, dukros – draugija. Būtent šeima tapo didžiausiu palaikymo ir stiprybės šaltiniu, kai prieš kelerius metus lyg iš giedro dangaus ji išgirdo ūminės leukemijos diagnozę.

Pažeidė ir kitus organus
Anksčiau moteris nesiskundė sveikatos problemomis, o vizitai į gydymo įstaigas prasidėjo dėl įtarto viruso. 
„Kreipiausi į gydytoją dėl pūslelinės. Išrašė antivirusinių vaistų, bet juos išgėrusi pagerėjimo nepajutau. Vėliau atsirado ir karščiavimas. Poliklinikoje paėmė kraujo tyrimams, o aš išvykau namo, bet net nespėjau parvažiuoti, kai sulaukiau skambučio, jog turiu grįžti, nes tyrimus reikia pakartoti – jie buvo labai blogi. Tą pačią dieną gavau siuntimą į Santaros klinikas. Iš pradžių įtarė gripą, tačiau atlikus tyrimus pasakė, jog tai gali būti kraujo liga. Patekau į 8 aukštą, hematologijos skyrių, kur vėl buvo atlikta daugybė tyrimų ir jau netrukus patvirtinta ūminės mieloleukemijos diagnozė. Labiausiai įstrigo užtikrintai ištarti vieno gydytojo žodžiai: gydymas bus labai sunkus, bet mes jus išgydysime“, – prisiminė pacientė. 

Pirmasis chemoterapijos kursas Tatjaną išvargino, atsirado problemų su kepenimis. „Chemiją lašino dieną ir naktį, o tada atjungė. Aš taip apsidžiaugiau, kad jau viskas gerai, bet prasidėjo karščiavimas ir paaiškėjo, jog streikuoja kepenys. Ilgai teko ligoninėje gulėti – ir Kalėdas, ir Naujuosius metus sutikau ten. Kai geriau jaučiausi, vaistus lašindavo rytais ir leisdavo nuvažiuoti namo, tik vakare turėdavau sugrįžti. Jeigu būtų reikėję visą laiką praleisti ligoninėje, aš nežinau, kaip ištverčiau. Prasidėjo pandemija, karantinas. Mano vyras ir dukra gavo leidimą mane lankyti, dėl to esu labai dėkinga. Namiškių lankymas mane pradžiugindavo, be jų morališkai būtų tikrai sunku“, – prisimena moteris.
Tatjanos dukrai tas laikotarpis buvo sudėtingas – mažas sūnelis ir mamos diagnozė. Dar metų neturintis anūkas močiutei tapo dideliu stimulu, skatinančiu pasistengti ir kovoti, nes norėjosi dukteriai padėti jį užauginti. „Turėjau labai didelį šeimos palaikymą, jūs net neįsivaizduojate! Mama virė sriubas, vyras su dukra atveždavo. Be tų sriubų, be meilės ir rūpesčio, nesu tikra, ar būčiau ištvėrusi chemoterapijas“, – pasakoja Tatjana.

Keitė kaulų čiulpų donorą
Po chemoterapinio gydymo pašnekovės laukė kitas etapas – kaulų čiulpų transplantacija. Deja, dėl karantino nebuvo galimybės gauti donoro iš Vokietijos kraujodaros kamieninių ląstelių ir pirminį planą teko keisti.
„Pasitarę gydytojai nusprendė, jog negalima atidėti transplantacijos ir pasiūlė donore tapti mano dukrai. Kokia brangi dovana mamai! Palatoje gulėjau su moterimi, kurios istorija labai panaši – jos donoru tapo sūnus. Mes buvome pakylėtos, jog vaikai mums tokias dovanas padarė. Kaip gydytojas sakė, transplantacija yra lyg antra gimimo diena. Man pasisekė, jog po jos nebuvo didelių šalutinių reiškinių, tiesą sakant, tikėjausi, jog bus blogiau. Žinoma, jaučiau ir pykinimą, ir kitus nemalonius pojūčius. Tuo metu lankymas nebuvo galimas, ligoninėje praleidau apie mėnesį, pamenu, gulėjau ir skaičiavau dienas“, – nelengvus išbandymus prisiminė Tatjana.
Ji labai džiaugėsi, kad jos gydytojas – optimistas. „Jis kasdien užeidavo, pasiteiraudavo, kaip laikausi, ką nors pozityvaus pasakydavo – jam tūkstančiai gerų žodžių, jis taip mokėjo mane palaikyti!“ – pasakojo moteris. 

Svarbu pasitikėti medikais
Šiuo metu Tatjana dalyvauja klinikiniame tyrime ir gauna palaikomąjį gydymą. Prieš pusę metų ji grįžo į darbą, laisvalaikiu mėgsta vaikštinėti miške, o didžiausią laimę teikia šalia esantys artimieji.
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro gydytojas hematologas Andrius Žučenka pasakojo, jog geresnių gydymo rezultatų leidžia pasiekti naujausi taikinių terapijos preparatai.

„Standartinis ūminės mieloleukemijos gydymas, kurio tikslas yra išgydyti pacientą, yra intensyvi, didelių dozių chemoterapija, o nustačius specifines genetines pažaidas leukeminėse ląstelėse kartu skiriama ir papildoma taikinių terapija. Sunaikinus didžiąją dalį vėžinių ląstelių ir pasiekus remisiją, daugumai pacientų reikia atlikti kaulų čiulpų transplantaciją, po kurios paciento kūne susiformuoja nauja, sveika kraujodara ir imuninė sistema, kuri kovoja su likutinėmis vėžinėmis ląstelėmis. Toks gydymas paprastai taikomas jaunesniems, geros fizinės būklės pacientams.
Vyresniems, prastesnės būklės pacientams, turintiems gretutinių ligų, toks gydymas negali būti skiriamas dėl labai didelės sunkių komplikacijų rizikos. Tačiau šie pacientai taip pat turi bent kelis neintensyvius, taikinių terapija paremtus gydymo variantus, kurie daugumoje atvejų taip pat leidžia pasiekti trumpesnes ar ilgesnes remisijas. Tai yra labai didelis laimėjimas hematologijos srityje, kadangi dar prieš keletą metų šie pacientai iš esmės neturėjo efektyvaus gydymo variantų. Labai džiaugiamės, kad naujausi taikinių terapijos preparatai ūminės mieloleukemijos gydymui yra prieinami VUL Santaros klinikose“, – sakė jis.