• 30 rugsėjo, 2022
|

Gėlių gatvės pyragų kepėjomis Svajūne ir Birute

Bičiuliškumu, saugia kaimynyste garsėjantys Gėlių gatvės Gargžduose gyventojai mėgsta susiėjimus. Tačiau Vasario 16-osios proga negalėdami susiburti vieni kitus sveikino kepdami pyragus, kurie tądien pasiekė kaimynų namus. Savo receptais šiandien dalijasi Svajūnė Šakienė ir Birutė Riaukienė.

Svajūnės trupininis

Gėlių gatvės gyventojos Aldonos Varkalienės pasiūlyta idėja kepti pyragus ir jais vaišinti kaimynus Valstybės atkūrimo dieną užsikrėtė daug šeimininkių. Tad vieną vakarą visa gatvė kvepėjo vanile, cinamonu, imbieru, kardamonu, karamele… Biskvitiniai, mieliniai, sviestinės tešlos su įvairiais įdarais kepiniai, iškepti su meile, seniai suvalgyti, bet kaimyniško vaišingumo prisiminimas šildo iki šiol. Taip sako ir pačios pyragus kepusios S. Šakienė ir B. Riaukienė.

Svajūnė, vaikystėje mačiusi, kaip močiutė, gera šeimininkė, kepa grybukus, riešutėlius, voveraites, sausainukus, ir kartais jai padėjusi, mėgsta kepti visa, kas saldu: „Jei namuose šventė, kieno nors iš artimųjų gimtadienis, kepu tortuką. Smagu buvo kepti ir skanų sveikinimą kaimynams.“ Nors mėgsta ir naujus receptus, Gėlių gatvės kaimynams pavaišinti ji pasirinko išbandytą trupinių pyragą, kurį kepdamos šeimininkės gali rinktis vis kitokį įdarą – tinka ir uogienė, ir šaldytos uogos, ir varškė.

„Trupinių pyragui reikia 3 kiaušinių, stiklinės cukraus, šaukštelio vanilinio cukraus. Į ištrintus kiaušinius su cukrumi supilti 300 g ištirpinto sviesto. Tada viską sumaišyti ir berti miltus, sumaišytus su šaukšteliu kepimo miltelių, kol masė taps panaši į tirštą grietinę. Didžiąją dalį tešlos supilti į skardą, pateptą sviestu ir pabarstytą džiūvėsėliais“, – pyrago kepimo eigą dėstė Svajūnė. Ji prisipažino, kad miltų neseikėjanti ir į likusią tešlos dalį jų berianti tiek, kad būtų kaip plastilinas. Šią tešlos dalį galima šiek tiek palaikyti šaldytuve ar šaldiklyje. Įdarui Svajūnė pasirinko vyšnių uogienę. Nusunkusi skystį, uogiene užpylė tešlą skardoje, o tada sutarkavo pakietintą tešlą iš šaldytuvo. Įkaitinusi orkaitę iki 180 laipsnių kepė apie 30 min.

Tą patį vakarą ataušusį pyragą reikėjo supjaustyti, supakuoti į dėžutes ir nunešti į „paskirstymo punktą“, iš kurio saldumynai iškeliavo pas kaimynus.

„Vienas už kitą skanesni: mielinis, keksiukai, trupinių pyragas, spėju, kad su rabarbarų uogiene“, – apie kaimynų kepinius, kuriais teko vaišintis, sakė Svajūnė, džiaugdamasi Gėlių gatvės draugiškumu.

Birutės senovinis mielinis

B. Riaukienė kaimynus vaišino senoviniu mieliniu pyragu, kokį vaikystėje šventėms kepdavo jos mama. Nors anuomet miltai dažnai būdavę somaliniai (stambiai malti), bet grietinės šaukštą, sviesto, nors ir mažiau, Birutės mama įdėdavusi į tešlą, o be pyrago nebūdavo nei Velykų, nei Sekminių, nei Kalėdų.

„Turėjome dvi medines geldas: maža geldelė skirta pyragui minkyti, didelė – duonai. Minkyti duoną kartu su broliu pradėjau nuo kokių 12 metų. Vienam geldos gale aš, kitame – brolis. Paskui susikeisdavome. Mama liepdavo tešlą minkant vartyti. Aš daugiau minkiau, o brolis daugiau vartė“, – prisiminimais dalijosi B. Riaukienė. Kepdavo kas savaitę iš karto septynis kepaliukus, nes šeimoje septyni žmonės buvo. Duoną raikydavo tėvas, sėdėdamas stalo gale. „Duonos netrūko. Net pokariu, kai miltų neužtekdavo, vis tiek duoną mama kepdavo: nuplaudavo bulvių, nuskusdavo, pritarkuodavo, kad tešlos būtų daugiau, – pasakojo B. Riaukienė. – O dar kepdavo duoną su lašinukais. Ne tiek lašinukų norėjom, kiek duona skani nuo jų būdavo.“

Duonos Birutė nebekepa, o pyragą – dažnai. Apsižiūri, kad turėtų miltų, šviežių mielių, pieno, sviesto, ir užsimaišo tešlą. Į dubenį pirmiausia neseikėdama įberia šiek tiek miltų, pasidaro juose duobelę ir į ją supila šiltame piene (1 l) išmaišytą pusę pakelio mielių. Mediniu šaukštu išmaišyta tešla turi būti kaip blynams. Tada palieka šiltai valandą rūgti. „Po valandos įmaišau ištirpintą trečdalį pakelio sviesto, stiklinę cukraus, žiupsnelį druskos, jei noriu, įberiu vanilės ar cinamono. Maišydama kratau miltus. Kai šaukštu nebeina pasukti, išminkau ir vėl palieku užklojusi valandai. Tešla turi nelipti prie rankų. Po to perminkau ir sudedu išmirkytas šiltame vandenyje arba piene razinas. Tešlą dedu į skardą, aptepu viršų kiaušinio tryniu, pašaunu į šaltą orkaitę, o kol ji įšyla, pyragas dar išrūgsta“, – ilgą pyrago kepimo kelią nupasakojo Birutė.

Panašiai po 50 min. mediniu pagaliuku patikrina, ar iškepė. Tačiau kepant orkaitės darinėti ir pyrago sukinėti negalima, nes pyragas sukris. Išėmusi iš orkaitės garuojantį pyragą aptepa pienu, kad pluta būtų minkštesnė. „Versti pyrago negalima, nes susispaus, tik duoną mama versdavo ir karštos nepjaudavo, liepdavo palaukti, kol pravės“, – patarimų negailėjo Birutė.

Štai tokiu B. Riaukienės pyragu Vasario 16-osios proga vaišinosi kaimynai. „Reikia dalyvauti, juk niekur neišeinam, paskui kaimynai galvos, kad manęs nebėra, – juokėsi visada gerai nusiteikusi B. Riaukienė. – Viena kaimynė, kuriai teko mano pyrago, gyrė, kad skanus. Aš gavau kaimynų pyrago su varške ir skirtingų keksiukų. Visi labai skanūs. Su dukra išsivirėm kavos ir vaišinomės. Taip ir šventėm.“

Laima ŠVEISTRYTĖ

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių