Vaikai: ne tik gimdyti ir auginti
Anot statistikos, mūsų šalyje kasmet mažėjantis gimstamumas jau kelia grėsmę. Lietuviai, kaip ir daugelio Europos šalių gyventojai, atsisako gimdyti. Viena dažniausiai minimų priežasčių įvardijamas finansinis nesaugumas ir nestabilumas. Kad tik to pakaktų!
Mažylis – kaip įrankis
Augdama dabartinė keturiasdešimtmečių–penkiasdešimtmečių karta dažnai girdėdavo: auk, vaikeli, būk didutis, mamą pavaduosi. Dabar iš aplinkos nuolat sklinda žinia: mažėja būsimų BVP kūrėjų ir uždirbančių pensijas ateities senjorams. Ir nors kokia nepalanki būtų situacija, girdėti būsimiems tėveliams, kad nors dar ir negimusios jų atžalos yra kliuvinys šalies ekonomikai, finansiniam saugumui ir šalies gerovei – nėra smagi. Be to, šiomis dienomis daugėja naujagimių, turinčių tokių sveikatos sutrikimų, kurie gimdytojams tampa nemažu iššūkiu visam gyvenimui. O ką valstybė? Tiesiog paaiškina, kad tam tikrais atvejais negali finansuoti nei gydymo, nei vaistų. Tokiais momentais tenka prašyti pagalbos iš šalies gyventojų, kreiptis pagalbos į įvairiausius fondus, nes mažamečio sveikatos būklė dažnai būna netgi kritinė. Tai gal vertėtų, užuot stebėjusis, kodėl dabartinė karta nesiryžta gimdyti ir sukant galvas, iš kur gauti daugiau pinigų išmokoms, skatinančioms gimstamumą, tiesiog tinkamai pasirūpinti jau gimusiais, bet nemažai lėšų jų gydymui reikalaujančiais vaikais? Ir kad jų tėvams nereikėtų prašyti išmaldos ir geranoriškumo iš labdaringų įstaigų ir šalies gyventojų. Labdara ir pagalba – nuostabus reikalas, bet kai matai, kad kone kasdien to prašoma įvairiais kanalais iš šalies gyventojų, įstaigų ir fondų, kyla klausimas, ar viskas šioje valstybėje yra gerai.
Tėvams būtinas atokvėpis
Auginti šiais laikais net vieną vaiką tėvams dažnai tampa sunku. Daugelis jų atžalų yra hiperaktyvios. O kai šeimoje auga 2 ar daugiau vaikų, tėvams atokvėpis – būtinas. Sakote, yra tėvadieniai? Bet juk būtina mažamečių tėvams bent popietę ar dieną praleisti ir be vaikų. Sakote, yra seneliai. Deja, dabartiniai seneliai, siekdami gyventi oriai, dirba ir labai dažnai nelengvą darbą. Juk valytojų, slaugyčių, kasininkių laisvos darbo vietos labai dažnai tenka būtent pensinio amžiaus moterims. O ir sveikata šiuolaikinių senjorų dažnai yra tokia, kad jie neturi jėgų ir noro ne tik prižiūrėti anūkus, bet ir ilgiau kentėti jų klegesį ir šėliones savo namuose. Tokiais atvejais yra galimybė tėveliams pasisamdyti auklių. Tik žinant, kiek kainuoja jų paslaugos, tuo pasinaudoti gali anaiptol ne kiekviena šeima. Tai gal atsirastų galimybė 1–2 kartus per mėnesį tokia paslauga mažamečius auginantiems tėvams pasinaudoti panašiai, kaip namie slaugantiems sunkius ligonius, kai į pagalbą už atitinkamą kainą ateina socialinės darbuotojos? O ir nemokami ar už minimalią kainą veikiantys dienos centrai tėveliams 1 ar 2 kartus per mėnesį, o ypač auginantiems 2–3 vaikučius, net jei jie neturi jokių didesnių sveikatos sutrikimų, galėtų tapti puikia pagalba atsikvėpti šiame neramiame pasaulyje nuo tėvystės iššūkių.
Vietoj naujagimių – šuneliai
Pagimdyti vaiką, o ypač sveiką šiais laikais – dar ne viskas. Jo ugdymui ir pilnavertei vaikystei reikia nemažai laiko, pastangų, jėgų ir galimybių. O žinant, kad dažnam mažyliui reikia logopedų, kineziterapeutų, ergoterapeutų pagalbos, be valstybės tinkamos strategijos ir planavimo, gimstamumas tikrai nedidės. Suprantama, dabar dažniausiai diskutuojama tik apie finansus. Valstybė tam skiria lėšų, bet anaiptol ne tiek, kiek realiai reikia jų normaliam vystymuisi ir augimui. O jei dar kūdikiams nustatoma įvairių raidos sutrikimų, situacija tampa kone kritinė. Štai JAV, Norvegijoje ar Airijoje auginantiems Dauno sindromą ar autizmo spektro sutrikimą turinčius vaikus teikiama tokia pagalba, kad tėveliams nekyla minčių gimdyti ar ne daugiau vaikų, nes jie yra ramūs ir dėl jų vaikučių lavinimo, ugdymo ir pagalbos namuose, jei neduokdie, vėl gimtų tokių sveikatos sutrikimų turintis kūdikis. O amerikiečiai netgi ryžtasi įvaikinti lietuvių pagimdytus mažamečius su Dauno sindromu, nes gauna tokią valstybės pagalbą ir paramą, kad padėti tokiems vaikams užaugti ir garantuoti jų ateities gyvenimą tampa didelio, bet garbingo savęs išmėginimo reikalu. Ir nors dar praėjusiame amžiuje čekų rašytojas Milanas Kundera rašė, kad ateis metas, kai vaikų vežimėliuose moterys vietoj vaikučių vėžins šunelius ir katytes, tai yra anaiptol ne dėl to, kad žmonijai nereikės atžalų. Tobulėjant ir vystantis pasauliui bei šiuolaikinėms technologijoms, reikės pagalvoti ir apie būsimų kartų patogesnį auginimą, ugdymą ir pagalbą gimdytojams.
Vilma SRĖBALIŪTĖ
