Gyvuliški jausmai: vištelės iki šiol nenusipelnė deramos mūsų pagarbos
Ne, visai ne tie, kuriais mes vadiname ne patį gražiausią savo elgesį, tarsi iškeldami žmogaus pranašumą prieš gyvūnus, kurie, daugelio įsitikinimu, yra nieko nesuprantantys, bejausmiai tvariniai. Klystame – gyvūnai turi puikią atmintį, jausmus, geba pažinti draugus ir priešus ir dar daugelis žmogaus nesuprastų ir nepastebėtų dalykų egzistuoja gyvūnijos pasaulyje. Mūsų, kaip rūšies, išlikimas ir vystymasis būtų buvęs neįmanomas, jei ne arklys, šuo, karvė ir… vištos – planetoje gausiausia paukščių rūšis. Istorikų manymu, jos šalia mūsų gyvena jau apie gerus 7 tūkst. metų. Tik kažin ko vištelės iki šiol nenusipelnė deramos mūsų pagarbos ir padėkos.
Paniekintoji draugiškoji Čiurikutė
Pulkelį vištų laikanti kaimynė atidavė „slaptinukų“ būrį į kiemą parsivedusią vištelę. Praaugę viščiukai ėmė skriausti ir kapoti vieną sesutę, kuriai skiauterės vietoje buvo išdygęs purus plunksnų kuodelis. Kitokios nei jie visi nemėgo – nei gaidžiukai, nei vištaitės, tad primuštą, kruvina galvele mažylę teko atskirti nuo pulko ir auginti atskirai. Greitai ji atsigavo, sustiprėjo, kuodelis išgijo. Vaikštinėdama kieme susidraugavo su čia lakstančiais šunimis ir katinais, lesė iš jų maisto indų, visi kartu nusnausdavo popiečio miego.
Vištelė, atskirta nuo mamos ir gausios šeimynos, visur ieškojo draugystės ir šilumos, paimta į rankas tuojau lįsdavo po megztuku ir draugiškai vištų kalba pasakodavo „čiur čiur uti ti ti“. Taip ir praminėma ją Čiurikute. Jos buvo pilna visur – mėgo stebėti, ką veikiame, tupėti ant rankos, lesti iš delno, ypač mielai padėdavo purenti gėlynų žemę. Išdidžiai vaikštinėdama kieme, visa savo povyza tarsi sakė vištidėje už tvoros gyvenančioms giminaitėms – „matote, kokia aš dabar ypatinga“. Ji tikrai buvo ypatinga, tik tas kuodelis ją vargino, kad vištelė matytų, kur eiti, tekdavo ją apkirpti. Čiurikutė kantriai laukdavo, kol aptrumpindavome plunksneles, o būdama „kirpykloje“ kaip ir visos čiauškutės, mėgo „kalbėtis“.
Čiurikutė turėjo vieną nepaprastą pomėgį – suktis apie svečius. Ypač – juos išlydėti. Svečius palydėdavome gausiu pulku – keli katinai, šunys ir Čiurikutė, kuri pamačiusi išvykstančius greitai atbėgdavo, visai nebijojo nei automobilio, nei jo skleidžiamo garso.
Vėliau ji buvo priimta į vištų būrį, gyveno ilgai ir turbūt buvo laiminga, pamiršusi vaikystėje patirtas nuoskaudas, nes mes niekada nesupratome, ką ji mums pasakodavo.
Kai išaušo paskutinė jos gyvenimo diena, Čiurikutę palaidojome po sodo obelimi, po kuria ji taip mielai kapstydavosi ieškodama gardžių kirminukų. Nors buvo liūdna atsisveikinti, liko Čiurikutės pamokos apie tai, kokios draugiškos, mielos ir protingos yra vištos, jei su jomis deramai elgiesi.
Perekšlių laikus prisiminus
Anksčiau kaimo, o ir miestelio kiemų be vištų nebūtum radęs. Dabar naminius paukščius laikančiųjų gerokai apmažėjo, sunyko ir žinios, kaip patiems be elektrinių inkubatorių išsiperinti viščiukų, kaip juos prižiūrėti ir auginti. Viena, kas nelabai sunyko, tai menkinantys palyginimai – „kvaila kaip višta“, „vištos proto“, „šlapia kaip višta“ ir panašūs. Nors jie visai neatitinka realybės – vištos yra labai protingi ir puikią atmintį turintys naminiai paukščiai. Tik mes juos labiau mėgstame keptus ar troškintus, gardžiuojamės kiaušiniais, tačiau ne visada žinome, kokiu būdu tai atsiduria ant mūsų stalo.
Dar prieš keliolika metų, kol kaimuose karkė senųjų lietuviškų veislių vištos ir dėjo kiaušinius ne kaip automatai, o kaip sutvarkė gamta, tos vištelės pavasariui atėjus perėdavo. Sudėjusi savo dėtį, vištelė papurusiomis plunksnelėmis ir pakilusia kūno temperatūra virsdavo kvaksinčia ir gana agresyvia perekšle. Tokių imdavo nekęsti kitos vištos ir svarbiausia – gaidys. Iš tų laikų išlikęs nei šioks, nei toks posakis, girdi, „gaidys nekenčia vištos perinčios, o vyras – moters sergančios“, „kata kaip višta pereklė“. O kiek prietarų, būrimų, susijusių su giedoti pradėjusia, juoda višta, gaidžiu, šiandieniniame moderniame gyvenime istorijos upės jau nuplukdė į nežinią.
Kol nebuvo inkubatorių, visą nelengvą perėjimo darbą uoliai atlikdavo vištos. Jei jų pulke gaidžio ir nebūtų, senųjų veislių vištos vis tiek perėtų, tik kaip tas H. K. Anderseno pasakos pingvinas niekada neišvystų savo mažylių.
Šeimininkė, nusprendusi perekšlei suteikti teisę tapti mama, paruošdavo vištelei gūžtą – į seno kubilo ar krepšio dugną pridėdavo velėnų ar mėšlo, kad tie kaisdami papildomai šildytų kiaušinius, ant viršaus paklodavo minkšto šieno, padėdavo 10–12 kiaušinių, tiek, kiek vištelė galėjo aptūpti. Kartais vištelę apgaudavo, pakišdavo jai kalakutės, žąsies ar anties kiaušinių, o ši kantriai juos šildė ir vienodai mylėjo išsikalusius kitokius, nei jos laukti viščiukai, mažylius. Pirmasis visų išsiritusių naminių paukštelių maistas būdavo ne kombinuotieji pašarai, o kietai virtas kiaušinis.
Perekšlę bent kartą per parą reikėjo iškelti iš lizdo palesti ir atsigerti, „prasivėdinti“, nes būsimoji mama kiaušinius šildo su didžiuliu atsidavimu, degindama savo kūno atsargas, nelesusi, nesituštinusi, juos rūpestingai varto, kad tik greičiau išgirstų pirmuosius mažylių stuksenimus į kiaušinio lukštą. Kol vištelė stiprinosi, kiaušiniai būdavo uždengiami pašildyta pagalve ar šiaip kokiu šiltu uždangalu, kad neatvėstų. Jei pavasarį anksti nugrumėdavo perkūnas, bijota, kad jis „užtrenks“ kiaušinių gemalus ir viščiukai žus. Neapvaisintus kiaušinius vadindavo „užperiais“, sukulti šie baisiai dvokdavo.
Jei kuri vištelė labai užsimanydavo perėti, bet tokių jos paslaugų nereikėjo, ją atpratindavo ne itin gražiai – mesdavo iš lizdo, murkdydavo į šaltą vandenį, uždarydavo pintinėje ir pakabindavo ant obels šakos.
Viena kita apsukresnė gudruolė apgaudavo šeimininkę, susirasdavo slaptą, saugią vietelę, sudėdavo kiaušinių ir be jokios pagalbos išperėdavo viščiukų. Kai šie jau galėjo sekti mamą, ji išdidžiai parsivesdavo pulkelį į kiemą. Šeimininkei nebelikdavo nieko kito, kaip tik apsidžiaugti „slaptinukais“, kurie buvę ir sveikesni, ir vikresni, ir atsparesni. Anot senųjų moterų, patys geriausi tokie buvę išperėti „ant rugių gubos“ arba antroje vasaros pusėje.
Šiuolaikinės perėjimą pamiršo
Dabartinės inkubatoriuose perintos vištos nebeperi, joms šis instinktas yra išnykęs. Vietoje to be perstojo deda kiaušinius, priklausomai nuo rūšies – iki 300 ir daugiau vienetų per metus, kai tuo tarpu gyvendama pirmykštės laukinės vištos gyvenimą, kas siektų 10–12 metų, pavasariais sudėtų tik 10–12 kiaušinių. Beje, tik išsiritusi vištaitė savo kūnelyje jau turi visų kiaušinių, kuriuos ji kada nors padės, užuomazgas. Lesinamos subalansuotais koncentruotais pašarais dabartinės žmogaus selekcijos sukurtos kiaušinių dėjimo „mašinos“ jau po pusmečio pradeda veiklą ir aktyviai „dirba“ porą, kartais trejus metus.
Planetos gyventojų apetitui patenkinti, statistikos duomenimis, kasmet reikia apie 1,2 trilijono kiaušinių, neskaičiuojant tų, kurie sudedami mėgėjų laikomų vištų.
Dėslumui mažėjant, paukštynai išsekintų vištų atsikrato jas išnuodydami dujomis arba supakuotas į konteinerius atiduoda tolesniam perdirbimui į gyvūnų maistą ir panašioms pramonės šakoms. Žmonių maistui jų panaudoti neapsimoka, nes dedeklės yra palyginti mažos, jų mėsa yra kietesnė ir sausesnė nei jų mėsinių giminaičių. Vienaip ar kitaip visų dedeklių gyvenimas labai trumpas, o jo pabaiga – negailestingai žiauri.
Dar skaudesnis likimas laukia inkubatoriuose išsiritusių gaidžiukų, kurių niekam nereikia. Vienadieniai gražūs pūkuotukai yra atrenkami ir paprasčiausiai sunaikinami. Paukščių perinimo inkubatoriuose rūšiavimo linijų transporteriai juos neša tiesiai į malūnus, kur mažyliai sutraiškomi. Kasmet pasaulyje šitaip žiauriai sunaikinama apie 6,5 milijardo vienadienių dėsliųjų veislių gaidžiukų. Paukštynai jų auginti nenori, kadangi šie gaidžiukai neužauga tokie dideli ir taip greitai, kaip mėsiniai, jų mėsos kokybė blogesnė. Nors naikinant vienadienius viščiukus ir susidaro milžiniški ekonominiai nuostoliai, gaidžiukais iki šiol atsikratoma be gailesčio.
Gaidžiukams – humaniškesnė ateitis
Dėl vis didėjančio gyvūnų teisių gynėjų ir visuomenės spaudimo kai kurios šalys ieško būdų, kaip humaniškiau išspręsti gaidžiukų žudymo problemą. Ieškoma galimybių naudojant modernias technologijas iki tam tikros embriono vystymosi dienos nustatyti būsimą jauniklio lytį. Kiaušiniai su gaidžiukų gemalais gana ankstyvoje vystymosi stadijoje, kol būsimas gyvūnas dar nejaučia skausmo, sunaikinami, taip išvengiant vėlesnio žiauraus susidorojimo su jais.
Vienos pirmųjų Europoje tokius eksperimentus atlieka Vokietija ir Prancūzija. Nuo kitų metų Vokietijos inkubatoriuose turėtų būti sustabdytas gaidžiukų naikinimas.
Paukštynai taip pat raginami pradėti dėsliųjų vištų gaidžiukus auginti maistui, labiau auginti tų veislių vištas, kurios auga didesnės, deda šiek tiek mažiau kiaušinių, bet būtų tinkamos ir žmonių maistui.
Kol kas sumanius įsigyti vištaičių visur parduodamos tik „darbo spartuolės“, pradedančios dėti kiaušinius po pusmečio nuo išsiritimo. Jų pramotės kadaise pradėdavo dėti pirmų metų pabaigoje, dėdavo su pertraukomis, kurias darydavo dažniausiai žiemą, mat vištų dėslumui įtakos turi šviesa. Šiaip velykinių margučių tradicija yra taip pat kilusi iš to vištelių užtrūkio. Pavasariop, kai jos imdavo dėti kiaušinius ir ruoštis pavasariniam perėjimu, šeimininkės, laukdamos svarbiausių pavasario švenčių – Velykų – kiaušinius pasižymėdavo įvairiais turimais dažais, taip atskirdamos, kurie senesni, kurie šviežesni. Ilgainiui tai išsivystė į velykinių margučių tradiciją, be kurios šiandien nė neįsivaizduotume laukiamiausios pavasario šventės.
Kas nelabai sunyko, tai menkinantys palyginimai – „kvaila kaip višta“, „vištos proto“, „šlapia kaip višta“ ir panašūs. Nors jie visai neatitinka realybės – vištos yra labai protingi ir puikią atmintį turintys naminiai paukščiai. Tik mes juos labiau mėgstame keptus ar troškintus, gardžiuojamės kiaušiniais, tačiau ne visada žinome, kokiu būdu tai atsiduria ant mūsų stalo.
Daiva SRĖBALIŪTĖ
Aut. nuotr.
