Šlovė burokams, requiem daržams
Koks nepaprastas šakniavaisis tas burokas. Ne todėl, kad kažin koks nupiepėlis ėmė ir panaudojo niekuo dėto runkelio vardą neįtikusiems (suprask – labiau sodžiaus kilmės) oponentams pavadinti, bet dėl universalumo: juo gali pašerti visokius vaikščiojančius ir skraidančius gyvius nuo naminių iki laukinių, o bėdai prispyrus ir sau gali kokio viralo išsivirti ar net pasitaisyti visai neblogų salotų, desertui išsivirti sirupo.
Tradicinių daržų auginama vis mažiau
Tokių, kuriuose vešėdavo burokai, baltieji ir geltonieji sėtiniai (žemaičiai taip vadina griežčius, kurių viena baltųjų, pašarinių rūšių, net vadinosi ‘Vėžaičiai’), sykai ir kiti šakniavaisiai, kaimuose veik nebeliko. Ropės beauga tik pasakose, dar pasitaiko atvežtos iš Vokietijos ar Italijos LIDL turgelyje, nors ir ten lietuviškų nesu mačiusi.
Dabar apie ropę vaikams jau ir pasakų neseka, tam yra išmanieji telefonai, kur ten burokai. Kuri šeimininkė šiandien į savo meniu įtrauktų griežčių sriubą ar rūgščią, raugintu pienu užkultą roputienę.
Kaltas čia ne tingulys ar įgrisę kolūkiniai laikai su viena didžiausių to laikmečio kančių – niekaip nenuravimomis ilgiausiomis runkelių vagomis, kuriose plušėjo šeimomis ir pavieniui, suaugusieji ir vaikai. Tiesiog pasikeitė laikai, tvartukus kiaulėms ar piendavėms karvėms perdarė į garažus ar sandėliukus. O vištos – kiek jos ten tesulesa. Nebėr gyvulių, nebereikia ir daržų, bent tokių, kokius anksčiau puoselėjo moterys. Daržai visada būdavo moterų rūpestis – nuo pasėjimo iki nurovimo. „Vyriškoji“ šių darbų dalis buvo žemės įdirbimas.
Anuomet pirma sėdavo „rasodną“ – aiškiai slaviškos kilmės svetimybė, kuria vadino daigyną. Tačiau tas „daigynas“ niekaip neprilipo, liko „rasodnas“, nors tu ką!
O jau pats daržų sodinimo metas buvęs tarp Švento Antano ir Švento Jono, nes tada dažnai palyja, žemelė įšilusi, šienauti dar nereikia. O jei kam nepavykdavo savo daigyno užsiauginti ar pasodintas daržas neprigydavo, tekdavo laukti, auginti ar skolintis nuo kaimynių „iš paravų“. Kas tos paravos, šiandien turbūt nesugalvotų ir TV šou „Aš tikrai myliu Lietuvą“ dalyviai.
Kiaulių maras numarins ir kai kurias tradicijas
Šiemet įvairių šakniavaisių daržą visame kaime auginome tik mes ir keliolika vištų laikantis kaimynas. Kiaulių šią vasarą nebebuvo nė vienoje kaimo sodyboje. Dėl tikro ar ne visai baisaus afrikinio kiaulių maro pavojaus rasti nusipirkti paršelių sunku, nes mažai kas dar laiko paršavedžių. Mėginti užsiauginti juos bent iki bekono dar sunkiau, reikia ypatingų sąlygų, visas kiaulės laikymo metas ūkyje griežtai prižiūrimas ir kontroliuojamas. Kai viską sudedi krūvon, kilogramą sprandinės ar šoninės paprasčiau ir pigiau nusipirkti parduotuvėje. Atrodo, kad šią tiesą buvome priversti suprasti ne tik mes.
Kaip močiutės kimšo gardžias dešras ar nokino kumpius, geriausiu atveju liks pavaizduota primirštuose romanuose. Nesistebiu, kad Italijos Vyriausybė priėmė sprendimą neleisti pardavinėti laboratorijose užaugintos mėsos, nes taip nukentėtų šalies kulinarinis paveldas. Kiek to paveldo jau praradome ir dar neteksime mes?
Rajonų laikraščiuose taip pat gerokai apmažėjo skelbimų, siūlančių nusipirkti „naminiais pašarais užaugintą kiaulę“. Kas dabar yra tie „naminiai pašarai“ – sudėtingas klausimas. Jau išmokome parduotuvėse skaityti ir analizuoti įvairių maisto gaminių sudėtį. Bet ar kas yra pasidomėjęs, o kuo šeriami gyvuliai ar lesinami paukščiai? Dabar jau ne burokais ar miežiais, o dar kitados žiemą, net šieno pelais, vasarą – žole, vikavižiais ar buroklapiais, tam verdamu jovalu. Pats populiariausias šių laikų meniu – kombinuotieji pašarai. Rodos, kas čia blogo, surinktos ir sudėtos visos reikalingos maisto medžiagos pagal gyvūno rūšį ir net amžiaus grupę, nei ko sėti, nei ravėti, tik imk ir šerk.
Sojos belaisviai
Visų šių pašarų sudėtyje, be kitų ingredientų, yra genetiškai modifikuotų sojų rupinių, ir ne tokia menka dalis. Tokios sudėties kombinuotieji pašarai gaminami ne tik Lietuvoje, bet visoje Europos Sąjungoje, nes pašarų gamybos pramonei trūksta baltyminių medžiagų. Vienas pagrindinių baltyminių medžiagų šaltinių ir yra sojos pupelių atliekos, importuojamos iš šią kultūrą masiškai auginančių Brazilijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Argentinos, Kanados, Urugvajaus ir kitų pasaulio šalių. Europoje sojos auginama dar palyginti mažai, didžiulio baltyminių medžiagų poreikio vietinė produkcija nepatenkina.
Jei genetiškai modifikuotais pašarais šeriami gyvūnai, kuriuos mes vėliau vienaip ar kitaip suvalgome ir nekelia nerimo, jį turėtų sukelti kiti dalykai. Visų pirma dėl masinės sojos sėjimo psichozės kenčia Amazonės baseino miškai, beatodairiškai iškertami ir paverčiami dirbamais laukais sojai auginti. Kiek čia susidaro to nelemtojo CO2, kurio nebegali absorbuoti sunaikinti planetos plaučiais vadinami Amazonės miškai, kukliai nutylima.
Kita priežastis, dėl kurios žemės ūkis vis labiau plakamas – didėjantis anglies dvideginio išmetimas. Bet neakcentuojama, kad didelė dalis to augimo susidaro masiškai gabenant gyvuliams reikalingus pašarus iš vieno pasaulio krašto į kitą. Tik kažin ar karvė su kiaule kaltos, kad joms ne čia užaugintų griežčių su miežių miltais duoda, o laivais plukdo soją iš už Atlanto, paskui birbia malūnai ir džiovintuvai, pakuotės ir „kombikormo“ transportavimas. Dėl tūkstančių tonų teršalų susidarymo kaltina tą pačią karvę su kiaule, nors jų kaltė čia menkiausia. Bet juk verslas, pelnas, darbo vietos…
Beje, kaip ir kokie grūdai naudojami kombinuotųjų pašarų gamyboje, kokia jų kilmė, taip pat informacijos nėra. Iki šiol nė ant vieno naminiams gyvuliams ir paukščiams skirto pašaro rūšies nepasitaikė rasti užrašo „ekologiškas“. O jei toks ir atsirastų – kas jį pirktų? Kainos ir taip jau šoko į palubes, kokia ten dar pašarų ekologija?
Kas tėvų neįdėmiai klauso…
Iki šiol savo negausiam gyvulių būriui didžiąją pašarų dalį užsiauginame patys. Kiek galiu atminti, mano mama visada labai vertino tai, kas auga čia ir vietoje, pažįstama nuo senų senovės, ir visada sodindavo visokių sėklojų. Vėlyvą rudenį sėklų krepšys ir spintelės stalčiai būdavo priguldomi rūpestingai į laikraščius suvyniotų datomis pažymėtų sėklų ryšulėlių. Grįžtančią „iš mokslų sostinėje“ ji vis rasdavo ko pamokyti, sakydama „atmink, kai manęs nebebus ar bėda prispaus“. Kokia ta bėda galėjo prispausti, tada negalvojau, trėmimai į sibirus kaip ir karas buvo seniai pasibaigę ir tarsi negalintys niekada pasikartoti, o mano mama, rodėsi, gyvens ir gyvens.
Įsivaizduojamas scenarijus retai išsipildo. Atėjo diena, kai teko prisiminti mamos pamokymus, tik jau nebegalėjau jos nieko paklausti ar pasitarti. Teko pačiai atrasti ir suprasti, kad net buroką užauginti reikia žinoti kaip.
Ne šventieji puodus lipdo – pavasarį įsmeigiau pernykštį buroką į lysvę – bus man sėklų kitų metų daržui. Užaugo gražus ir šakotas sėklojus, nuėmiau, iškūliau, išsaugojau per žiemą. O kai pasėjau, gražiai sudygo, sulapojo, net daržo išvagoti atvažiavęs kaimynas pagyrė. Apsidžiaugusi savo pirmąja sėkme dar uoliau prižiūrėjau augintinius.
Žiūriu vieną rytą, ogi mano burokai tarsi žvakes žiedynus iškišę. Pasiutėliai, pamaniau, matyt, pašalo, bus žyduoliai, užaugins bevertes sėklas. Tiesa, reikėtų sėklų kiek pasilikti, sako, geri vaistai karvei, jei ši taisosi išsimesti. Dar geriau įsižiūrėjau – keisti tie mano runkeliai. Labiau panašūs į užaugusius ir sužydusius mangoldus (lapinius burokėlius).
Neapsirikau – pernai bitelėms keliolika metrų nulėkti iš daržovių lysvėje tarpusių mangoldų iki mano motininio buroko tebuvo vieni niekai. Va, ir selekcija, ir naujos rūšies burokai – nei šaknelių, nei viršūnėlių. Giminaitė iš kito kaimo pakraipė galvą dėl tokių mano nesėkmių, sušelpė daigais iš paravų, tad baigiantis šienapjūtei viena pirmųjų kaime daržą nuroviau ir viena paskutinių atsodinau.
Daugiau sėklojų nebeauginau. Tik burokomanija manęs neapleido, pamėginau pasėti burokėlio žyduolio sėklų. Buvau girdėjusi, kad iš tokių sėklų užauga vien tik žyduoliai. Iš tiesų, žyduolių buvo daugiau, bet užaugo ir puikių šaknų.
Pavasarį eilės jau laukia svogūnų ir česnakų sėklos. Tikiuosi, bent jie nesikryžmina su mano daržo niekaip nepaliekančiais savaiminukais mangoldais. Sojų sėti neketinu.
Daiva SRĖBALIŪTĖ
Autorės nuotr.
