Kodėl daugeliui ūkininkų pievos tapo rakštimi?
Remiantis statistikos duomenimis, per paskutinius du dešimtmečius kasmet Lietuvoje vidutiniškai netenkame 25 000 ha pievų, kurios suariamos intensyvaus ūkininkavimo tikslais, kas sudarytų maždaug Klaipėdos ir Kauno miestų užimamą plotą.
Iš viso per du gerus dešimtmečius šalyje aparėme tiek pievų, kiek užimtų Klaipėdos, Utenos ir Vilniaus rajonai kartu sudėjus. Atrodo, dėl niekuo dėtų pievų užvirė vos ne karas, vieni reikalauja „reikia“, kiti klausia „kur dėti šieną?“, dar kiti bijo erkių ir mažiausios varlytės, ir, jei tik galėtų, net miško keliukus išsiklotų trinkelėmis.
Kas vyksta Lietuvoje, kad pievų nebereikia, ar jau tikrai, anot Lietuvos radijo žurnalisto teiginio, nebesame žemės ūkio kraštas.
Ginčai laikinai nurimo
Kuriam laikui šalyje ramu – šiemet pasėlius deklaravusiems ūkininkams išartų daugiamečių pievų atkurti neprireikė. Žemės ūkio ministerija nuramino, kad Europos Parlamentas patvirtino reglamento, susijusio su daugiamečių pievų išlaikymo nuostatomis, pakeitimus, pievų bent jau šiemet užtenkame, o kas bus ateityje, žiūrėsime.
Kiekvienam, kuris nieko bendro neturi nei su žemės ūkiu, nei su pievomis, kyla klausimų, kodėl daugeliui ūkininkų jos tapo rakštimi. Pieva tik iš pirmo žvilgsnio atrodo pats paprasčiausias erkių pilnas laukas. Iš tiesų tai be galo sudėtingas floros ir faunos pasaulis, kurio virsmai vyksta nuolatos ir kuriuos sustabdžius ne taip paprasta atkurti tai, kas sugriauta.
Tų sugriovimų žmogus padarė nemažai melioruodamas, persėdamas, suardamas, užsėdamas kitas, sau naudingas kultūras, todėl natūralių pievų su būdinga augmenija yra likę labai mažai. Natūralioje pievoje poros metrų spinduliu galima aptikti iki 30 ir daugiau skirtingų augalų rūšių, o sukultūrintoje jos „sesėje“ augalų yra vos keletas rūšių. Kultūrinė pieva per daugelį metų savaime praturtėja įvairiais vėjo, paukščių ir gyvūnų pasėtais augalais, bet tokie pokyčiai gali trukti dešimtmečius ir su viena sąlyga – jos nebus vėl suartos. Kitas labai svarbus pievų išsaugojimo būdas – ekstensyvus šienavimas ir gyvulių ganymas, ko Lietuvoje taip pat sparčiai mažėja.
Ne tik šienas ir ganyklos
Mūsų pievų didžiąją dalį jau pavertėme dirbamais laukais su visomis iš to iškylančiomis problemomis – per daug monokultūrų, per daug įvairios naudojamos chemijos, sunki žemės dirbimo technika suspaudžia gilesnius dirvožemio sluoksnius, padidėjusi dirvų erozija, dirvožemio nuskurdinimas dėl per menko organinių medžiagų įterpimo ir panašios bėdos.
Be to, sunaikintos pievos nebevėsina oro, „nebeužrakina“ anglies dvideginio, bet dar svarbiau, kad, suardami natūralias pievas, sutrikdome ten esančias ekosistemas ir jų mitybines grandines. Kitaip tariant, suardome biologinę įvairovę, iš laukinių vabzdžių, paukščių ir kitų gyvūnų atimame jų namus. Ypač neigiamai tai veikia vabzdžius apdulkintojus, nuo kurių priklauso daugelio mūsų auginamų žemės ūkio kultūrų derlius ir kurie taip pat yra svarbus maisto šaltinis daugelio rūšių gyvūnams. Jei neteksime įvairių vabzdžių apdulkintojų, neteksime ir derliaus.
Sparčiai mažėja ir laukinių paukščių, varliagyvių bei kitų smulkių gamtos tvarinių. Keičiasi ir augalijos sudėtis – dabar jau retenybė tampa kažkada vos ne visuose pagrioviuose žydėję burbuliai, kraujalakės, kiškio ašarėlės – susidarytų ilgas sąrašas iš tradicinių pievų žiedų kilimo nykstantiems augalams suregistruoti.
Gal kuriam laikui ir išsiderėsime nuolaidų dėl suartų pievų atkūrimo, bet, laikinai gavę išrišimą iš Europos Sąjungos Komisijos, vėliau greičiausiai turėsime grįžti prie šios temos. Lietuva gerokai viršijo leidžiamą 5 % pievų nykimo ribą, ir jei toliau nesiliausime jų versti kviečių laukais, šaliai teks mokėti nemenkas baudas.
Lietuva – tarp 15 didžiausių kviečių eksportuotojų pasaulyje
Palyginus pasaulio šalių pagal grūdų eksportą penkiolikos didžiausių eksportuotojų, kurie pasauliniu mastu eksportuoja 91 % kviečių 2023 metų sąrašą, Lietuva yra 12 vietoje. Per metus Lietuva vidutiniškai eksportuoja apie 1 mlrd. tonų kviečių, kas sudaro, rodos, tik menką 1,8 proc. viso kviečių eksporto dalį, tačiau reikėtų atsižvelgti į tai, kad Lietuvos teritorija tėra maža palyginti, pavyzdžiui, su to paties svarbiausių kviečių eksportuotojų sąrašo žemiau Lietuvos esančiomis valstybėmis. Argentina kviečių eksportuoja mažiau nei Lietuva, tačiau pagal plotą yra 42 (!) kartus didesnė. Didžiausių eksportuotojų sąrašo gale yra Vengrija ir Čekija, tačiau abiejų valstybių teritorijos didesnės nei Lietuva.
Turint galvoje, kad šalyje auginame ne tik kviečius, bet ir kitas grūdines kultūras, daržoves, sodus ir uogynus, savaime suprantama, kad pievų lieka vis mažiau ir kasmet jų mažėja, nes jau kuris laikas labai mažėja šalies gyvulininkystės ūkių skaičius. Pievos reikalingos tik gyvulius auginantiems ūkiams, grūdininkams jų nereikia.
Pirkėjas, pasiėmęs iš parduotuvės lentynos pakelį pieno ar duonos puskepalį, nebūtinai turi galvoti, kaip jis čia atsirado. Bet tikrai susimąsto, kodėl jie tiek daug kainuoja.
Tik ūkininkų streikų dėka daugeliui vartotojų pagaliau paaiškėjo, kokia sudėtinga situacija yra šių dienų Lietuvos žemės ūkyje ir ypač gyvulininkystėje, o tiksliau – pieno ūkiuose, ir kad didžioji pirkėjo sumokamų pinigų dalis tikrai atgula ne ūkininkų kišenėse. Tačiau ūkininkai, o ne supirkėjai, perdirbėjai ir pardavėjai kalti dėl augančių kainų, sukeliamos taršos, nemalonių kvapų ar garsų ir kitų blogybių.
Pasitraukė ar patraukė iš prekinės žemės ūkio gamybos
Galima ginčytis iki užkimimo apie pievas, gyvulininkystę ir augalininkystę – kas svarbiau, pelningiau ar lengviau tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, ir kaip gaunamą pelną, kaip dabar madinga sakyti, „optimizuoti“.
Lyginant iš augalininkystės ir gyvulininkystės gaunamas pajamas, pirmųjų pelnas yra didesnis, o panaudotas laikas ir sąnaudos pelnui pasiekti mažesni nei gyvulininkystėje.
Lietuvos kraštovaizdis pasikeitė neatpažįstamai, žaliuojančias pievas ir jose besiganančius gyvulius pakeitė siūruojantys javai ir rapsų geltoniu užlieti laukai. Pieno ūkiai melžiamas karves uždarė tvartuose, laukuose vietoje gyvulių šmėžuoja vis modernesnė ir našesnė technika, raportuojama apie gerėjančius derlius iš hektaro. Lietuva iš tradicinio ūkininkavimo būdo, kai vyravo maži ir nedideli mišrūs ūkiai, tapo didelių ir vis stambinamų augalininkystės ūkių kraštu. Šis klaidingas virsmas strategiškai buvo užprogramuotas prieš daugelį metų, žmones „nukrapštant“ nuo jų laikytų smulkių ūkių. Tada vadovaujant žemės ūkio ministrei Kazimirai Danutei Prunskienei gana aktyviai įgyvendinta Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonė „ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“. Ūkininkus ragino atsisakyti ūkininkavimo, už tai buvo skiriama parama, bet atimama teisė verstis žemės ūkio produktų gamyba, auginant ką nors nebent tik savo poreikiams. Žvelgiant dabarties akimis, tai buvo ne kas kita, o planas, kaip kuo greičiau atsikratyti ryšio su žeme dar nepraradusiais vidutinės ir vyresnės kartos kaimuose ūkininkavusiais šalies gyventojais, kad jų vaikai taip pat nepasiliktų gimtinėje, vietoje to kuriant naujus, stambius ūkius, ir šis siekis įgyvendinamas iki šiol. Tereikia tik pasiskaitinėti to meto Vyriausybės nutarimus ir kitus dokumentus, ir daug atsakymų, kodėl dabar esame augalininkystės kraštas, kodėl taip norime didelių stambių ūkių – kolūkių ir kur dingo mūsų pievos, paaiškės savaime. Ir nereikės tada kaltinti ūkininkų, suarusių paskutinę palaukę – tą daryti verčia Vyriausybės vykdoma politika, nors kartais ir deklaruojama kitaip, nei daroma.
Viename iš 2007 metų priimtame nutarime sprendimo priemonės ir tikslai nurodomi: „Bendrasis tikslas – užtikrinti žemės ūkio valdų gyvybingumą ir efektyvumą, stambinant ūkius. Specialusis tikslas – paremiant žemės ūkio valdų perleidimą įtakoti vidutinio ūkio dydžio augimą Lietuvoje.“
Smulkių ūkių nėra kaip ir kam kurti
Tai tik vienas mažytis pavyzdys iš daugelio, kodėl smulkiems ūkiams nebeliko vietos, ir nors dabar deklaruojama, kad jie yra labiau remiami, iš niekur susikurti ar atsikurti ir efektyviai gyvuoti jie nebegali. Nusipirkti žemės beveik neįmanoma, ji supirkta stambiųjų ūkininkų, technikos nuomos punktų nėra arba jei įmanoma išsinuomoti, paslaugos taip pat labai brangios, o produkcijos supirkimo kainos mažos, kas imsis nuostolingo darbo? Jei ir imtųsi, tokių žmonių, kurie galėtų ir norėtų taip ūkininkauti, nebeliko, nes jaunosios kartos norai bristi purvą nėra labai dideli dėl nuolatinio streso, prisirišimo prie kasdienos ūkio rutinos ir panašių dalykų. O dar visi biurokratiniai reikalavimai, kuriuose susigaudyti ir juos išpildyti reikia daug laiko ir pastangų.
Nebent kiltų nauja mada, kai baigę savo pagrindinį darbą, kaip yra kai kuriose kitose Europos šalyse, žmonės mielai dar ir ūkininkautų, pjautų šieną, sėstų prie kombaino vairo ar netingėtų prižiūrėti porą dešimčių avių ar kokią nedidelę mėsinių galvijų bandą. Tačiau tai labiau svajonės nei realybė.
Žemės ūkio ministerija, toliau įgyvendindama tik jai žinomus planus, siūlo Žemės ūkio duomenų centrą pertvarkyti iš valstybės įmonės į akcinę bendrovę. Kokio optimizuoto pelno sieksime, ką privatizuosime ir kaip tvarkysimės ne tik gausiai žydinčiose pievose, bet ir visame žemės ūkyje, nežinome. Pievų likimas, koks jis panašus į daugelio ūkių ūkelių.
Daiva SRĖBALIŪTĖ
Asociatyvi nuotr.
