Ką susuko mataras su klebetu
Ar gyventume kaime, ar mieste, kasdien išmetame ne vieną ir ne dvi pakuotes, o įvairių konteinerių skaičius kasmet tik auga. Rodos, daugiau ir skirstome, ir rūšiuojame, bet aplinkui nėra švariau, visokių akcijų metu surinktas šiukšles sveriame tonomis.
Kur anksčiau dėjo buities atliekas?
Ne kartą galvojau, kaip anksčiau gyveno ir tvarkėsi žmonės, kokių atliekų susidarydavo buityje ir kur jas padėdavo.
Mano tėtis, matęs II pasaulinio karo ir pokario vargų, į klausimą, ką jie tada darydavo su įvairiausiomis šiukšlėmis, kurios dabar skandina mūsų kasdienybę, paprastai ir trumpai atsakė: „kad jų nebūdavo.“ Mat tuomet buityje naudojo daug medinių rakandų ir įrankių. O kai tie nusidėvėdavo, švystelėdavo krosnin ir darydavo naujus. Kokį lininį skurlį pamesdavo tvarte, ir jis natūraliai suirdavo mėšle. Maisto likučius sušerdavo kiaulėms ar naminiams paukščiams. Bet svarbiausia – tokių parduotuvių, kokios yra dabar, nė nebuvo, žmonės įvairių dalykų pirko labai mažai, nes visko pasiruošdavo patys namie, kepdavo duoną ir pyragą, nebuvo plastikinių pakuočių, tad jų nereikėjo nei rinkti, nei perdirbti.
Ūkininkai nenaudojo herbicidų, pesticidų, insekticidų ir visokių kitokių „cidų“, todėl nebuvo ir jų pakuočių. Nepirko arba pirko labai mažai mineralinių trąšų, daugiausia Čilės salietrą, kurią veždavo vadinamuose tomšlakiniuose maišuose, išaustuose iš natūralaus džiuto pluošto. Vis dėlto populiariausia ir pigiausia trąša buvo gyvulių mėšlas.
Jei pirko druskos ar kitų birių produktų, tai turėjo ir drobines terbeles. Nepirko visokių limonadų, o gėrė namines giras, laikytas statinėse-verpelėse ar molio uzbonuose. Kopūstus ar agurkus raugė medinėse statinėse, uogienes, pieną laikė molinėse puodynėse, – kokia ten tuščia tara ar jos surinkimas? Situacija pasikeitė po karo, kai prasidėjo kolektyvizacija.
Pagalvojau, kad šių laikų supratimu, tai buvo labai tvarkingas ir švarus gyvenimo būdas, palyginti su šiandiena, kai į plastiką vyniojame viską – nuo duonos puskepalio iki maisto katėms, žuvytėms ar karvėms.
Net neabejoju, kad anie, nors iš ekologinės pusės ir tvarkingi laikai, mažai ką suviliotų gyventi taip, kaip gyveno mūsų protėviai, nors ir be pakuočių, be plastikų ir kitokios taršos – kas dabar norėtų taip sunkiai ir daug dirbti?
Šieną – ne į vežimą, bet į tinklelį
Gyvenimas gerėja, nenuneigsi, bet nenuneigsi ir to, kad buityje kasdien susidaro vis didesni kalnai įvairių pakuočių. Prieš kurį laiką bent jau mūsiškį atliekų arsenalą papildė dar ir šieno rulonų tinkleliai.
Anksčiau keletui gyvulių šieno priveždavome vežimu, vėliau – šieno rinktuve.
Net nejauku sakyti, ką reiškia šieną vežti vežimu – tokia atgyvena, ar dar kas žino, kaip nukrauti gerą vežimą, kokios taisyklės ir paslaptys glūdėjo tame svarbiame darbe. Reikėjo mokėti ne tik krauti, bet ir su šake tinkamai duoti šieną į vežimą krovėjai. Ta turėjo išmanyti, kaip sudėti eiles, gerai prispausti kertes, užtektinai pasidėti šieno po kartimi, kad toji gerai prisiveržtų ir per duobes važiuodamas vežimas nenuslystų ar neapvirstų, o jei gardės porinės, – kad daugiau tilptų. Bet užtat jokių pakuočių, tinklelių, virvelių. Tik visa vasara – viena ilga šienapjūtė, skubinama javapjūtės.
Tinklelių nereikėjo ir kai šieną ėmėme vežti rinktuvėmis, kurios dar ne taip seniai tarškėjo visuose ūkiuose ir ūkeliuose. Ir vienu, ir kitu atveju – daugybė rankų darbo, o šiais laikais norinčių ir pasiryžusių taip neefektyviai dirbti neberastum ir už skandinavišką užmokestį.
Taip prieš keletą metų mūsų daržinėje ir atsirado pirmieji šieno rulonai. Sutaupėme laiko ir jėgų, bet išdygo kita problema – kur dėti šieno ritinių tinklelius.
Iš palėpės – vėl į darbą
Vieną dieną išgirdau, kaip namo palėpėje tėtis ilgai brazdėjo, kažko ieškojo ir pagaliau nulipo žemėn. Nė nemačiau, kada garažo staktoje įgręžė skylę ir ten įstatė seną medinį matarą. Šalia gulėjo ir bendraamžiai dulkėti, kažkada rankų iki glotnumo nuzulinti iš karklo sumeistrauti klebetai.
Šiais įrankiais ilgais rudens vakarais priemenėje mano senelis vydavo lininių pakulų ar kanapių šniūrus ir šniūračius, kurių reikėdavo pančiams ir vadėms, ratgaliams ir atvarslams ar šiaip bet kam parišti – ech, ką čia tas visas pamirštas senienas ir beišvardinsi.
Linus Lietuvoje pamiršome seniausiai, kanapes bandome auginti, bet mes nebesėjame nei vienų, nei kitų, todėl negalėjau suprasti, ką gi sugalvojo mano išmintingas ir visada išeitį randantis tėtis.
Paslaptis išaiškėjo, kai karvių šėrimui nuo šieno rulono vėl nuvyniojome kelis metrus tinklelio. Tėtis tinklelio peiliu niekada nerėždavo, nes taip susidaro ir pribyra daug smulkių siūlelių, kurių neišrinksi, tad kartu su šienu juos gali suėsti karvutės.
Jis tinklelį rūpestingai iškratė, išvalė, išrinko visokius šiengalius, nusinešė į improvizuotas mini dirbtuves prie garažo durų. Suko, vyniojo abiem rankomis lyg muses baidė, o aš žiopsojau ir nelabai supratau, kas čia bus. Pakėliau akis ir pamačiau, kad palubėje jau kabo keletas gumulų. Ne lininių ar kanapinių, o „tinklelinių“ susuktų tvirtų ir net spalvingų naujų virvių.
Maždaug 12 metrų ilgio trijų šakų virvei suvyti jis sunaudoja tinklelį nuo 6 rulonų. Tiesa, tinklelį nėra lengva tvirtai sujungti, tad kartais virves veja ir 6 ar 7 metrų ilgio – tiek, kiek tinklelio buvo ant šieno rulono. Virvagalius dailiai užtaiso ir uždegina, tad virvė nerykšta. Jei tinklelis būna kiek padraskytas, virvės išeina plonesnės, trumpesnės. Bet juk ūkyje visokių reikia, o ko nereikia – tėtis padovanoja. Dabar ne vienas išvažiuodamas namo išsiveža suvenyrą – iš šieno rulono tinklelio suvytą virvę. Ji atrodo kiek kitaip, nei mašinų nuvyta parduotuvinė. Tačiau tik reta patyrusi akis nustato, iš ko virvė padaryta. Ir, gaila, visi jau skėsčioja rankomis, kad patys tikrai nebemokėtų tokio darbo dirbti.
Išradingas tėtis nusipirkęs metalo mėgino išlankstyti metalinį matarą ir klebetus. Pavyko. Tik jie sunkūs ir ne tokie patogūs, kaip senieji mediniai. Senieji įrankiai, o dažnai ir juos lydėję posakiai, tokie kaip kokį nevykėlį pavadinti „senu klebetu“, o apie ilgai ir nuobodžiai vykstantį darbą paklausti „ar jau sumataravai?“, šiandien pamiršti. Bet, galbūt, senosios kartos patirtis, išmintis, ūkiškas požiūris ir naudoti įrankiai vėl galėtų būti prisiminti ar net panaudoti. Juk kiekviena, net mažytė patirtis svarbi ginantis nuo šių laikų ekologinės rykštės – įvairiausių pakuočių ir kitokių atliekų.
Daiva SRĖBALIŪTĖ
Autorės nuotr.
