• 8 rugpjūčio, 2022
|

Hospiso savanorė: pacientai moko džiaugtis gyvenimu

Vaikystėje patirtas nuolatinis smurtas nuo artimiausio žmogaus – tėvo, o mamos nuolankumas paliko skaudžius prisiminimus, bet išugdė norą gyventi atsakingai. Visam laikui uždaryti duris neapykantai ir atverti savo širdį labiausiai nuskriaustiems, paliestiems nepagydomų ligų.

Hospiso savanorė dalijasi skaudžia ir jautria savo gyvenimo patirtimi.

Iki paryčių – ant dėžės

„Iki šiol širdyje nešiojuosi vieną pirmųjų vaikystės prisiminimų, – pasakoja mokytoja Danutė Pelėchaitė. – Aš stoviu savo lovytėje ir matau, kaip tėtis, apimtas baisaus įniršio, muša mamą. – Ši verkia, maldauja, prašo pasigailėti, tačiau jis nereaguoja ir daužo ją dar stipriau… Aš išsigandusi taip pat raudu, šaukiu iš visų jėgų, tiesiu rankas į mamą, tačiau niekuo jai negaliu padėti…“

Pasak Danutės, jos tėtis stipriai gėrė, o išgėręs tapdavo labai agresyvus. „Gerai atsimenu, kaip vieną naktį girtas tėtis mums pagrasino, kad dabar eina atsinešti ginklo ir sugrįžęs visus iššaudys, – pasakoja Danutė. – Ir jis tikrai išėjo… Apimta siaubo mama tada sugriebė mane, jaunesnę sesutę iš lovos ir visos išbėgome iš namų…“

Tą baugią naktį jas priglaudė kaimynė. „Išsėdėjome pas kaimynę ant batų dėžės, – prisimena moteris. – Mama sėdėjo viduryje, o mes abi – jai iš šonų, stipriai į ją įsikabinusios, nors kaimynė ir siūlėsi pakloti mums ant grindų, kad galėtume nors kiek nusnūsti…“

Pasak Danutės, tik prabėgus daugeliui metų ji suprato, kodėl jos mama tą naktį atsisakė kaimynės pasiūlymo ir liko sėdėti ant siauros, kietos batų dėžės. Be garso, spengiančioje tyloje, visiškoje neviltyje.

„Tik suaugusi aš supratau, kad mamai tiesiog tada buvo labai gėda, – kalba Danutė. – Gėda dėl savo baisaus likimo, siaubingo, pilno prievartos gyvenimo. Gėda dėl to, kad ji priversta šaltą žiemos naktį su mažomis dukrelėmis bėgti iš namų. Mama tuo metu buvo tokia paniekinta ir sugniuždyta, jog džiaugėsi, kad kaimynė jai leido ant batų dėžės sulaukti aušros…“

Užuovėja tapo Katedra

Gyvenimas tėvų namuose Danutei, trims jos broliams ir sesutei buvo nepakeliamas. Muštynės, prievarta, psichologinis ir fizinis smurtas buvo vos ne kasdienybė.

„Gyvenau tada Telšiuose, – prisimena moteris. – Po mokyklos labai nenorėdavau eiti namo, nes žinojau, kas manęs ten laukia. Todėl ieškojau vietos, kur galėčiau nors keletą valandų praleisti ramybėje. Tokia užuovėja man tapo Telšių Katedra, kuri buvo atvira visą dieną ir man buvo pakeliui į namus…“

„Tai nuostabiai dvasinga erdvė, kurioje viešpatavo visiška ramybė ir tyla, – prisimena Danutė. – Ten buvo taip gera, kad nesinorėdavo išeiti… Katedroje pailsėdavau, paruošdavau pamokas ir netgi truputį nusnausdavau…“

Lėtai užvėrusi už savęs bažnyčios duris pavakare ji sugrįždavo į namus, kuriuose slankiojo baimės ir prievartos šešėliai. Ten, kur nakties tamsoje beprotiškai laukdavo ryto. Lyg išsigelbėjimo.

„Žmonės dažnai nesupranta, kokias gilias, nepaguodžiamas žaizdas vaikui atveria smurtaujantys tėvai, – tyliai kalba Danutė. – Tai žaizdos, kurioms sugyti kartais neužtenka ir viso gyvenimo… Metų metus jaučiausi kaip atmestas vaikas, nesanti verta gyventi, mylėti, džiaugtis, valgyti skanesnio maisto. Buvau kompleksuota, susigūžusi, nemokėjau kurti santykių. Labai bijojau tamsos, girtų žmonių, garsių šauksmų, nes visos baisybės, keiksmai ir prakeiksmai vyko naktimis.

Susirado maldos grupę

Danutė tėvų namus paliko būdama 19-os ir išvažiavo studijuoti į Vilnių. Tada ji net neįtarė, kad po daugelio metų vėl sugrįš į Telšius. Sugrįš tam, kad paskutiniais gyvenimo mėnesiais ištiestų pagalbos ranką žmogui, kuris praeityje ją taip skaudino.

Pradėjus gyvenimui tekėti ramia vaga Danutė pajuto troškimą įsijungti į savanorišką veiklą. Ji sumanė prisijungti prie maldos grupės, kuri kaip tik ieškojo patalpų susirinkimams.

„Buvau girdėjusi, kad Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospise ketvirtadieniais renkasi Veiklių žmonių bendrija, kuriems hospisas suteikia patalpas susirinkimams, – pasakoja Danutė. – Paprašiau leisti rinktis ir mūsų moterų grupelei. Sutikimą gavau iš karto ir nuo to laiko hospisas – neatskiriama mano gyvenimo dalis, o pacientai – mano sielos broliai ir seserys…“

Danutei buvo pasiūlyta dalyvauti hospiso mokymuose. Jie yra būtini visiems, norintiems savanoriauti ir padėti hospiso pacientams. Moteris prisipažįsta, kad tada ją užplūdo daugybė jausmų.

„Viduje jaučiausi pakankamai prisipildžiusi, kad galėčiau dalintis švelnumu, rūpesčiu, meile, – kalba Danutė. – Tačiau tuo pačiu suvokiau, kad lankysiu sunkiai sergančius, iš skausmo vaitojančius, mirštančius pacientus. Vis galvojau, jei sutiksiu tapti hospiso savanore, ką galėsiu duoti žmonėms, kurių paskutinės gyvenimo smiltelės jau baigia išbyrėti?“

Tačiau ji vis dėlto pasiryžo tapti hospiso savanore. Ir niekada to nesigailėjo.

Pro amžinybės langą

Po mokymų Danutei buvo leista lankyti hospiso pacientus. „Hospisas yra tokia ypatinga vieta, kur tavo didelės ir reikšmingos problemos ne tik pavirsta mažomis, tačiau netgi pradeda atrodyti išvis dėmesio nevertomis smulkmenomis, – dalijasi mintimis Danutė. Kalbėdama su jais, kasdien įsitikinu, kokia didelė dovana yra sveikata, šalia jų mokausi džiaugtis savo gyvenimu, dėkoti už mažiausias smulkmenas ir vertinti tai, ką turiu…“

Pasak Danutės, tai, ką ji patyrė šalia tų, kurie į gyvenimo dienas jau žiūri pro amžinybės langą, yra neįkainojama. Pasak jos, iš vienos jos lankytų pacienčių ji gavo labai vertingą gyvenimo pamoką.

„Su viena savanore hospise lankiau pacientę Laimą, – prisimena Danutė. – Mes bendravome, o savanorė, kuri buvo šalia, man pusbalsiu prasitarė: „Danute, žinai, šiandien pirmą kartą po visų remontų apsivilkau suknelę…“ Po šių žodžių moterys išgirdo gilų Laimos atodūsį.

„Moterys, jeigu tik aš galėčiau, tai vilkėčiau suknelę kiekvieną dieną, – žiūrėdama į savanores tyliai pasakė Laima. – Džiaukitės savo dienomis, puoškitės, šlovinkite gyvenimą! Žiūrėkite, aš šiandien žiūriu į vasaros dieną, gulėdama lovoje… Matau medžius, lapus tik pro atvirą langą, jaučiu, kad lauke yra nuostabus oras ir taip norėčiau apsivilkusi suknelę išeiti į miestą…“

„Atsimenu, ėjau tada namo ir man ausyse vis skambėjo tas paprastas Laimos ištartas sakinys: „Aš taip noriu apsivilkti suknelę“, – prisimena Danutė. – Atrodo, kas čia tokio? O jai, gulinčiai mirties patale, tai buvo tikrai labai daug…“

Žinoma, Danutė su savanore tuoj pat pasisiūlė atnešti Laimai suknelę, nes hospisas yra ta vieta, kur skubama pildyti pacientų norus. Tačiau Laima ją apsivilkti jau nebeturėjo jėgų…

Susitikimą lėmė liga

Įsitraukusi į pagalbą šalia esantiems, Danutė palaipsniui užmiršo baisius vaikystės išgyvenimus. Jie lyg nuslinko kažkur į pasąmonę, liko užrakinti giliai viduje. Tačiau vieną dieną moterį pasiekė žinia, kad Telšiuose likęs jos tėtis sunkiai serga, jam amputavo koją, jis gyvena visiškai vienas ir jam labai reikalinga pagalba.

„Kai tik tai išgirdau, manyje sukilo daugybė vaikystės prisiminimų, – pasakoja Danutė. – Visi jie buvo slogūs, pilni siaubo ir prievartos. Supratau, kad iki šiol pamenu visa tai labai ryškiai, kad man dar neapsakomai sopa, nors slapta tikėjausi, kad tai užsimiršo, kad sielos žaizdos jau sugijo.“ Prisiminimai ir buvusios baimės sukilo joje labai stipriai. Daug stipriau negu Danutė galvojo. Tačiau po daugelio bemiegių naktų ir kovos su savimi Danutė pasidavė.

„Supratau, kad nenuvažiuoti pas tėtį tokiu svarbiu metu taip pat negaliu, – prisimena Danutė. – Negaliu būti tokia veidmainė, kuri kviečia rūpintis ir padėti kitiems, tačiau pati taip nedaro.“ Moteris grįžo į Telšius ir leidosi į akistatą su didžiausiu savo vaikystės siaubu.

Gydytojų pasitarimas sukrėtė

Tačiau susitikimas su tėčiu po daugelio metų buvo visai kitoks. „Kai aš pamačiau jį, mane ištiko šokas, – prisimena Danutė. – Tai buvo visiškai kitas žmogus – sulysęs, visų apleistas, vienišas. Supratau, kad gyventi jam liko nedaug ir gal tai yra mūsų paskutiniai susitikimai.“

Tada ji pas tėvą užtruko labai trumpai, tiesiog negalėjo emociškai ištverti buvimo šalia jo. „Tie, kas yra patyrę smurtą, gerai žino, kad būti šalia smurtautojo yra tas pats, kas būti šalia ugnies, – prisimena Danutė. – Buvimas šalia tėčio mane tiesiog degino, negalėjau jam net į akis pažiūrėti…“

Grįžusi į Vilnių po kažkurio laiko moteris išgirdo, kad tėčio padėtis labai pablogėjo, jam reikia skubaus gydymo ir jos dalyvavimas yra būtinas. Danutė sužinojo, kad Telšių ligoninės gydytojų konsiliumas priėmė sprendimą perkelti jos tėvą į Klaipėdos ligoninę, tačiau nebuvo aišku, ar ten jį priims. Klaipėdoje gydytojai neskubėjo priimti ligonio, susirinkę atskirame kambaryje tarėsi, kaip elgtis. Danutė su tėčiu laukė šalia kabineto durų. Pasak Danutės, tai, ką jie su tėčiu išgirdo būdami už plonų durų, juos sukrėtė. „Kam čia mums atvežė tą mirtininką? – tarpusavyje kalbėjosi gydytojai. – Su juo viskas ir taip aišku, jam liko kelios dienos… Tegu vežasi jį atgal, pas mus čia ir savų tokių pakanka.“

Tėčio Atgailos ašaros

Staiga moteris pamatė tėčio akyse ašaras. „Nepalik manęs, Danute, – tarė jis tyliai, vos girdimu balsu. – Neapleisk manęs, prašau…“ Moteris prisimena, kad tada jai tiesiog pakirto kojas. Gydytojai vis dėlto nusprendė paguldyti Danutės tėtį į Klaipėdos ligoninę. Moteris po to važinėjo traukiniu iš Telšių į Klaipėdą, rūpinosi juo, slaugė.

„Prisimenu, kad didžiuliai pasikeitimai tuo metu vyko ne tik manyje, bet ir jame, – prisimena Danutė. – Tėtis ligoninėje verkdavo, glostydavo mano rankas, jo ašaros krisdavo man ant rankų, tarsi jas nuprausdamos. Jo akyse mačiau atgailą už visas sudaužytas vaikystės dienas.“

Baisūs vaikystės atsiminimai palaipsniui nurimo, moteris tarsi nusimetė nuo savęs didžiulę naštą, slėgusią ją daugelį metų. „Taip, atleisti tėčiui buvo labai sunku, tačiau atleidimas išlaisvino mano viduje užstrigusią mažą, nuskriaustą mergaitę, – kalba Danutė. – Atleidau, kad be praeities šešėlių, be baimės gniaužtų galėčiau pradėti gyvenimą iš naujo.“

Prašoma skirti paramą

Po tėčio mirties Danutė vėl sugrįžusi į Vilnių savo dienas įprasmino savanoriaudama hospise.

„Patyrimas su tėčiu ir paskutinės jo gyvenimo dienos paruošė mano širdį ir padarė ją labai jautrią, – pasakoja moteris. – Supratau, kad tai man padės rūpinantis hospiso pacientais…“

„Visada, sužinojusi apie paciento iškeliavimą, bandau prisiminti jo paskutinius žodžius, žvilgsnius, prisilietimus, – kalba Danutė. – Tokiais atvejais man visada atrodo, kad kitą kartą su kitu pacientu aš būsiu dar švelnesnė, dar rūpestingesnė. Nes niekas iš mūsų nežino, kiek laiko likimas dar tau skyrė pabūti su juo kartu. Viską apie savo pacientus esu paslėpusi širdies skrynelėje. Visas kartu sutiktas ir išgyventas akimirkas, prisilietimus ir gilius atodūsius! Dabar tie, kurių jau nebesutiksiu šioje žemėje, gyvena manyje…“

Vilniaus Pal. Kun. Mykolos Sopočkos hospisas nemokamai teikia profesionalią medicininę priežiūrą ir slaugą onkologinėmis bei kitomis ligomis nepagydomai sergantiems vaikams ir suaugusiesiems stacionare ir pacientų namuose. Maloniai prašoma skirti savo 1,2 proc. nuo GPM Vilniaus Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospisui. Daugiau informacijos: http://bit.ly/VilniausHospisas

Parengė Vita VITAITĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių