Humoreska Alibi

Karolis sukosi nelegaliame, bet pelningame versle. Jauna žmona Odeta nesidomėjo vyro veikla, jos rūpestis buvo leisti pinigus, pasipuikuoti prieš gimines ar kaimynus ir tarškėti su draugėmis. Kiekvienas versle patiria sunkumų, neišvengė jų ir Karolis. Vieną dieną jį sulaikė specialiosios tarnybos ir uždarė į areštinę. Iš ten jis paslapčia sugebėjo paskambinti žmonelei ir pranešti, kas gi jam nutiko:
– Esu suimtas ir mane paleis tik tada, kai pateiksiu tvirtą alibi. Tau reikės ją…
Ir čia pokalbis nutrūko, bet nuovokiai Odetai užteko tos mažytės informacijos. Pervertė visas pakampes, bet nieko panašaus, kas primintų alibi, nerado. Tokią vargstančią ją užtiko draugė Jolanta.
– Alibi? – susimąstė Jolanta. – Kažkur girdėta. Pala, pala, atsiminiau, – suplojo ji delniukais, – mano vyras Remis pernai ją turėjo, kai jį sulaikė policija. Tuoj jam paskambinsiu, gal nebus išmetęs.
– Remi, atsitiko kai kas nemalonaus, – tarė Jolanta, – ar tu turi alibi?
– O kas prašo? – virptelėjo Remio balsas.
– Policija.
Vargšas Remis susmuko kėdėje. Dažnai turėjęs reikalų su teisėsauga ir seniai perpratęs jų darbo metodus jis pirmą kartą susidūrė su tokiu netikėtumu – pirma alibi, o tik paskui areštas. Kiek atsitokėjęs jis nuodugniau išklausinėjo savo žmonelę ir pagaliau išsiaiškinęs, koks reikalas, suprato, kad iš tos kvailos Karolio žmonos galima neblogai užsidirbti:
– Žinoma, kad tebeturiu, visai kaip nauja, galiu perleisti, tik perspėk savo draugę, kad jai tai kainuos penkis tūkstančius eurų.
– Tai kas tas alibi? – paklausė Odeta, kai draugė baigė pokalbį.
– Penki tūkstančiai eurų.
Karolio žmona gavusi šaukimą atvyko pas tyrėją. Taip jau sutapo, kad tyrėjo kvalifikaciją tikrino du atestacinės komisijos pareigūnai. Jie buvo šalia, kai šis pradėjo Odetos apklausą.
– Ar žinote, ponia, kokiu tikslu jūs iškviesta?
– Žinau, – tarė ponia ir iš rankinuko ištraukusi storoką vokelį padėjo ant stalo, – čia jums.
– Kas čia? – sutriko tyrėjas, o viską stebėję kolegos tarpusavyje susižvalgė.
– Alibi, – ramiai atsakė Odeta.
Tyrėjas drebančiomis rankomis praskleidė vokelį:
– Atleiskite, bet čia pinigai?
– Na taip, lygiai penki tūkstančiai, kaip ir prašėte.
– Bet aš neprašiau.
– Teisingai, neprašėte, o reikalavote.
– Aš reikalavau alibi.
– Alibi ir gavote.
– Jūs mane provokuojate.
– Tik nereikia apsimetinėti, pernai tokią pat alibi gavote iš mūsų bendro pažįstamo Remio.

Algimantas Vaškys