Į Peskojus pokyčiai su duona atėjo

V. Aleksiūnienė atkūrė močiutės duonos receptūrą, kurią dabar kepa kartu su vyru Egidijumi.

Prieš 5 metus Peskojų kaime, Kretingalės seniūnijoje, įsikūrusi Vaidotos ir Egidijaus Aleksiūnų šeima dėl savo sprendimo iškeisti uostamiestį nesigaili. Jie tvirtina, kad gyvenimas kaime gali būti gražus, jeigu nebijai svajoti ir svajonių įgyvendinti. Įkūrus bendruomenę, pasisekė išasfaltuoti kelią per gyvenvietę. Tuo džiaugiasi ne tik pirmininkas E. Aleksiūnas, bet ir visi gyventojai. Kelias sujungė kaimo senbuvius ir naujakurius.

Vidury laukų – šiuolaikiška gyvenvietė

Nepriklausomybės pradžioje Peskojų kaime, prosenelių žemėje, pieno ūkį įkūręs rajone žinomas, ūkininku iš pašaukimo tituluojamas Manfredas Skroblys nepagalvojo, jog ateityje netoliese, vidury laukų, įsikurs nauja gyvenvietė. Iš praeities likusios tik trys senos sodybos. Manfredas apgailestavo, kad senasis kaimas pokariu prarado ne tik gyventojus, bet ir savo istorinį vardą. „Bažnytinėse knygose radome, kad nuo XVIII amžiaus tai buvo Jankaičių kaimas, kuriame prieškariu gyveno 260 gyventojų. Bet po karo kažkodėl pervadintas į Peskojus“, – kalbėjo ūkininkas. Šią vietą atrado naujakuriai. M. Skroblys draugiškai sutaria su naujaisiais kaimynais – palaiko ir padeda įgyvendinti jų iniciatyvas.

Prieš kelerius metus čia nusipirkę namą iš Klaipėdos atsikraustė Aleksiūnai. „Panūdome išsikraustyti iš uostamiesčio, nes pasigedome švarios aplinkos, galimybių sveikoje aplinkoje auginti vaikus, mėgautis gražia erdve“, – aiškino Vaidota, kaip miestiečiai tapo kaimo gyventojais. Šioje vietoje namą įsigiję dėl laukų – gražu į juos žiūrėti, kai dera įvairios kultūros.

„Mūsų gyvenvietė šiuolaikiška, – kalbėjo Vaidota Aleksiūnienė. – Čia gyvena dirbantys žmonės – gydytojai, įmonių vadovai ir kiti. Visi paskendę savo rūpesčiuose.“ Tiesa, keli namai tušti – laukia iš užsienio sugrįžtančių savo šeimininkų. Emigracijoje užsidirbę įsigijo juos. Vaidota tvirtino, kad emigrantai tikrai sugrįš, jie moka mokesčius. „Visi labai nori sugrįžti, bet sudėtinga nutraukti susiformavusius ekonominius, socialinius santykius, – dėstė ji. – Kituose namuose nėra dalies šeimos narių – vyrai uždarbiauja užsienyje.“

Vilniaus gatvėje įsikūrusios trys gyvenamųjų namų bendrijos, kurios susitelkė ir įregistravo bendruomenę. Jai vadovauja E. Aleksiūnas, konsultavimo įmonės „Sprendimų medis“ vadovas.

Bendruomenė atvėrė duris progresui

Susipažinti pas kaimynus Aleksiūnai nuėjo nešini savo kepta duona. Šeima puoselėja tradiciją dovanoti ją, nes tai suartina žmones. „Nustebo, nejaukiai pasijuto, kažkas pasiūlė medaus. Ir prasidėjo bendravimas, – šypsodamasi prisiminė Vaidota ir pridūrė: – Su duona į Peskojus pokyčiai atėjo.“

Reikėjo tartis, kaip spręsti gyvenvietės problemas. Žvyruotas keliukas – Rąžės gatvė iki pat Palangos plento buvo duobėta, išdžiūvus dulkių stulpai kildavo, palijus pažliugdavo. Ir dėl vaikų saugumo reikėjo išasfaltuoti, nes mokyklinis autobusiukas galėjo nuo lietaus permerkto žvyrkelio nuslysti į griovį.

„Šio keliuko rajono Savivaldybė nebuvo įtraukusi į asfaltuojamųjų sąrašą – ji juk neturi milijonų“, – kalbėjo Aleksiūnai. Sutuoktiniai suprato, kad apsigyvenus rajono pakraštyje reikia didelių pastangų tvarkyti savo gyvenamąją aplinką.

Jie prisipažino netikėję, jog pavyks išasfaltuoti keliuką, nes reikėjo prisidėti savo lėšomis. Pašnekovai patenkinti ūkininkų M. Skroblio ir Romo Liaudansko supratingumu, kurie prisidėjo prie šių darbų. Kelias sujungė senbuvius ir naujakurius.

Pasisekė susitarti su gyventojais – surinkti pusę reikalingos sumos. Šeimos atseikėjo po 2000 eurų, Savivaldybė finansavo kitą dalį darbų išlaidų ir praėjusį gruodį išasfaltavo. „Dar šilta danga, – juokavo Aleksiūnai. – Nespėjome pabaigti – baiminomės, jog šiemet pabrangs darbai, tačiau įmonė „Šilutės keliai“ geranoriškai sutiko pabaigti atkarpą už tą pačią sumą.“ Egidijus nuotraukose įamžino, kaip į Peskojus ateina progresas.

Ne visi gyventojai davė pinigų, tačiau visi patenkinti rieda asfaltuotomis Rąžės ir Mėnesienos gatvėmis.

Pasiekia atkaklūs

Daug laiko paaukoję šiam projektui Aleksiūnai džiaugiasi rezultatu. Anot jų, atkaklūs, kryptingai dirbantieji visada pasiekia. Ir pridūrė: „Reikia įdėti savo darbo, o ne vien Savivaldybės reikalauti.“

Asfaltuotu keliu dabar dviratininkai tiesiai šauna į Karklę. Tačiau nuotaiką gadina sunkiasvorių automobilių vairuotojai, kurie nekreipia dėmesio į draudžiamuosius kelio ženklus.

E. Aleksiūnas geru žodžiu minėjo rajono Savivaldybės administracijos Statybos ir kelių priežiūros skyriaus vedėją Algirdą Ronkų. Gyrė Kretingalės seniūnijos seniūną Žigintą Narmontą, kuris operatyviai sprendžia problemas.

Tačiau Vaidota prisiminė, kad anksčiau ji kreipėsi į kitą Savivaldybės tarnautoją dėl neaptverto priešgaisrinio tvenkinio gyvenvietėje. „Tai kelia pavojų vaikams. Teiravausi, ar patys turime jį aptverti? Išdėsčiau problemą, tačiau jokio atsakymo negavau“, – nusivylusi sakė V. Aleksiūnienė. Ji apgailestavo, jog daugelis valstybės tarnautojų susireikšminę, pamiršta tiesioginę pareigą tarnauti žmonėms. Suomijoje baigusi tarptautinio verslo administravimo studijas, Prancūzijoje studijavusi magistrantūroje, ji turi su kuo palyginti. „Suomijoje valstybės tarnautojas nesijaučia viršininku – teko tvarkyti reikalus. Jų suvokimas – tarnauti žmonėms, – kalbėjo V. Aleksiūnienė. – Nenorėjau pasilikti užsienyje: jeigu aplinka netenkina, nereikia bėgti, o ją keisti.“

Pasak pašnekovės, bendruomenė reikalinga pačių iškeltoms projektinėms idėjoms įgyvendinti. Ateityje norėtų gyvenvietėje įrengti erdvę vaikams.

Aplinką keisti patiems

V. Aleksiūnienė tvirtino, jog šeima labai džiaugiasi pasirinkta gyvenamąja vieta, nors tai Klaipėdos rajono pakraštys. „Į Gargždus mums važiuoti nepatogu, dėl to keliaujame į Palangą, Kretingą. Dauguma kretingališkių ten tvarkosi savo reikalus. Mūsų vaikai sportuoja“, – dėstė Vaidota.

Aleksiūnų atžalos – antrokai Aušrinė ir Gintaras bei aštuntokas Ąžuolas mokosi Kretingalės pagrindinėje mokykloje. „Daugumos mūsų gyventojų vaikai važinėja į uostamiestį. Aš visiems sakau, kad mūsų mokykloje vaikams užtenka dėmesio, nes, pavyzdžiui, klasėje mokosi 15 antrokėlių, aštuntoje – 9 mokiniai, o didmiestyje jos perpildytos“, – kalbėjo pašnekovė. Jai nuostabu, kad Kretingalėje sutikti mokiniai sveikinasi su nepažįstamais žmonėmis.

E. Aleksiūnas apgailestavo, jog ši mokykla, viena iš nedaugelio rajone, dar nerenovuota. Jis tariasi su direktore, kaip išjudinti šį projektą.

„Gyvenimas kaime gali būti gražus, tik patiems reikia nebijoti svajoti ir įgyvendinti svajones. Ir, žinoma, tikėti, kad pasiseks“, – šypsodamasi dėstė Vaidota.

Virginija LAPIENĖ

Asmeninio archyvo ir A. VALAIČIO nuotr.