Iš Niujorko – į Gargždus, ramybės salą
Gargždiškės seserys Roma ir Birutė, Niujorke praleidusios 23 metus, dabar mėgaujasi ramybe savo gimtajame mieste. Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, aukštąjį išsilavinimą įgijusios, gerus darbus turėjusios buhalterė ir prekių žinovė – išvyko į svajonių šalį. Jos pamatė kitokį pasaulį, pasisėmė patirties ir, sulaukusios brandos, grįžo į gimtinę. Tačiau gargždiškės turi galimybę praskaidrinti kasdienybę – bet kada nuskristi į Niujorką, kurį prisijaukino ir pamilo.
Trečioji emigrantų karta
Prieš 20 metų „Bangos“ laikraštyje išspausdintame interviu emigrantės dalijosi įspūdžiais. Tuomet pažadėjo: „Grįšim Lietuvon, kai pasensim.“ Dabar seserys šypsosi: daug geros patirties, bet nepaseno. Jokio vaisto nevartoja, išskyrus vitaminus ir papildus. Gyvena tėvų statytoje troboje, kurioje gyvenimą Amerikoje primena iš ten parsigabenti antikvariniai baldai bei kiti daiktai. Tačiau saugo ir gimtųjų namų dvasią. Remontuodamos nepakeitė erdvių, neišmetė senos spintos, tėvelio sumeistrautų baldų. Roma ir Birutė bei jų sesuo Meilutė – trečioji emigrantų karta.
„Mūsų senelis 3 kartus buvo išvykęs uždarbiauti į Ameriką. 1920 m. Bostone gimė tėvelis, kurį 3 metų parsivežė į Lietuvą, – pasakojo Roma. – Senelis buvo pramokęs angliškai. Jis mums pasakodavo, jog Amerikoje viskas gerai. Liepė ir mums mokytis anglų kalbos – prireiks.“
Atkūrus nepriklausomybę, Amerikoje gimusio gargždiškio dukroms atsivėrė galimybės pamatyti šalį, apie kurią svajojo. „Jaunystėje norėjome pamatyti pasaulį, kitokį gyvenimą. Norėjome gyventi didmiestyje su dangoraižiais. Norėjome daugiau išmokti, patirti, bendrauti“, – kalbėjo Roma.
Taigi trisdešimtmetė Roma ir keleriais metais vyresnė Birutė iškeliavo Amerikon. Jų tėvelio svajonė pamatyti savo gimtinę irgi išsipildė. Būdamas 71-erių metų jis ryžosi emigruoti. Vėliau į Niujorką atvyko ir vyriausioji dukra Meilutė su šeima. „Gargžduose liko tik mūsų mama, – sakė pašnekovė. – Mes ją kasmet aplankydavome, tik mama prašė, kad abi iš karto nesugrįžtume.“ Niujorke išgyvenęs 11 metų, į Gargždus sugrįžo tėvelis. Po pusantrų metų jis iškeliavo amžinybėn. Praėjus metams – ir mama.
Tarp dangoraižių neprapuolė
„Atvykusios į Niujorką pradėjome nuo paprasčiausių darbų: teko pakuoti, platinti reklamą, dirbti parduotuvėje įvairius darbus. Juk darbdaviams reikėjo darbo įgūdžių ir kalbos mokėjimo. Ir kai stengiesi, kasmet kopi aukštyn“, – pasakojo Roma. Netrukus gavo Amerikos pilietybę. Per 5 metus susitaupiusi pinigų, Niujorke įsigijo namą, mūrinuką su garažu. Paskolos nereikėjo – prisidėjo sesuo.
Ilgiausiai – 10 metų seserys dirbo pasaulyje garsėjančiame vaistų fabrike „Pfizer“. Roma prisiminė, kad įsidarbinant teko įveikti didžiulį konkursą: į vieną vietą – 60 pretendentų. Reikėjo diplomo, įrodančio išsilavinimą. „Pradėjusi darbininke, iškopiau iki biuro darbuotojos: laboratorijoje atlikau tyrimus, tvarkiau dokumentus“, – sakė pašnekovė. Ji prisipažino, kad buvo apstulbusi, kai sužinojo, jog prieš priimant į darbą, buvo išnagrinėtas jos gyvenimas Lietuvoje, išsiaiškinta sveikatos būklė. „Vaistų fabrike bet kas dirbti negali“, – buvo paaiškinta Romai.
Seserys dirbo 60 valandų per savaitę. Tačiau už viršvalandžius, darbą poilsio ir švenčių dienomis mokėjo daugiau. Į darbą negalėjai vėluoti – amerikiečiai labai vertina punktualumą. Dėl ligos nepraleido nė vienos dienos – darbdaviai nemėgsta sergančiųjų. „Bet darbas mums patiko“, – tvirtino Roma.
Tačiau Niujorke fabriką uždarė (kitose valstybėse liko filialai), nes, pašnekovės teigimu, seną pastatą buvo brangu išlaikyti. „Mums sumokėjo kompensaciją ir grįžome į Gargždus. Daug dirbusios, dabar atostogaujame“, – šypsojosi jos.
Amerikoje Roma ir Birutė užsidirbo 20 metų darbo stažą. „Pagal dabartinius JAV įstatymus į pensiją išleidžiama nuo 67-erių metų. Taigi man reikia laukti apie 13 metų, – sakė Roma. – Pritrūkusios pinigų, galėtume skristi į Niujorką. Ten pažįstama aplinka, kultūra, tradicijos, daug draugų ir pažįstamų. Tikrai rastume lengvesnį, paprastesnį darbą.“ Tačiau vyresniems žmonėms emigruoti į nežinomybę nepatarė – rizikinga.
Priprato ir pamilo
Emigrantų miestas Niujorkas Romai patinka ne tik dėl dangoraižių. Nepamirštami vakariniai koncertai centriniame miesto parke, bendrystė su įvairių tautybių žmonėmis… Pasak Romos, Niujorke brangus pragyvenimas kasmet dar brangsta. Antai trijų kambarių buto nuoma – nuo 2000 iki 3000 JAV dolerių. Brangus sveikatos draudimas, bet ir medicinos paslaugos ne tokios, kaip Lietuvoje.
„Girdėjau, kad daugeliui Niujorkas nepatinka, bet reikia prie jo priprasti ir pamilti. Mūsų šeimai patiko“, – šypsojosi pašnekovės. Jos pasakojo, kad didmiestyje, kuriame gyvena 9 milijonai žmonių, kelionėje į darbą ir iš jo praleidžiama vidutiniškai 3 valandos kasdien. „Piko valandomis traukinyje spaudžiamės kaip sardinės dėžutėje, bet atsipalaiduojame. Čia nereikia automobilio“, – pasakojo Roma.
Tačiau ji prisipažino, kad amžiams atgulti Niujorke nenorėtų: kas ateityje liks iš emigrantų kapų… „Ten didžiulės kapinės, kaip Vėžaičių miestelis, – palygino pašnekovė. – Kapai privatūs: dvivietė kapavietė kainuoja 6000 dolerių. Kapų kauburėlių nėra, bet statomi nedideli marmuriniai paminklai, prie kurių paliekama vietelė pasodinti gėlei, o kapavietės apsėjamos žole, kad būtų patogiau tvarkyti.“ Romos teigimu, brangiausios – tradicinės laidotuvės. „Palaikų deginimas – ne prabanga. Paprastai deginami sirgusiųjų AIDS arba vienišų žmonių kūnai“, – sakė ji.
Pasirinkimo galimybės
Į gimtinę grįžusių seserų dažnai paklausia, kur joms labiau patinka: Niujorke ar Gargžduose? „Atsakau, jog čia mano gimtinė, o ten – tėvelio. Bet mums gerai visur“, – tvirtino Roma.
Birutė pridūrė, kad ją stebina ramybė Gargžduose: „Sekmadienį išeinu į gatvę – tuščia. Galvoju, kur tie žmonės yra? Gal vaikai pas tėvus susirinkę pietauja?“
Pašnekovių manymu, jaunystėje reikia gyventi Niujorke, o senatvėje – Gargžduose, nes čia tokia ramybė…
Mokykloje aktyviai sportavusi Birutė šio pomėgio neišsižadėjo visą gyvenimą. Kasdien ji nubėga 7–10 kilometrų. „Niujorke važiuodamos į darbą, iš traukinio išlipdavome viena ar dviem stotelėmis anksčiau ir eidavome pėstute. Judėti labai svarbu. Kai ateidavau pas gydytoją, šis pirmiausia klausdavo, ar sportuoji“, – pasakojo Roma. Pasak pašnekovių, amerikiečiai neišrankūs maistui – nebijo „sintetinio“, tačiau stengiasi daug judėti. Niujorke pilna bėgiojančiųjų, minančiųjų dviračius. Roma sakė pažįstanti nemažai ten gyvenančių ilgaamžių. Pašnekovės nepastebi Gargžduose sporto mėgėjų, tik daug automobilių gatvėse.
„Bet mums čia gerai. Sodiname daržus – užsiauginsime daržovių, skinsime vyšnias, obuolius… Rudenį išvyksime į Floridą pasišildyti, aplankysime draugus“, – šypsojosi Roma ir Birutė.
