Iš Norvegijos grįžusi pedagogė: mokytojai ten gerbiami

Norvegijoje įgijusi naujų specialiosios pedagogės žinių ir darbo patirties iš emigracijos grįžusi Jūratė Žilienė tuo dalijasi Priekulės lopšelyje-darželyje. Prieš pusmetį ją čia šiltai priėmė kolektyvas. „Gerai, kad nusprendžiau grįžti į Lietuvą, nes per 6 metus, kai gyvenau užsienyje, čia daug kas pasikeitė – žmonės tapo sąmoningesni, tolerantiškesni, matau pokyčius savo profesinėje srityje“, – kalbėjo logopedė-specialioji pedagogė.

Išmoko norvegų kalbą
Iš Tauragės kilusi 17 metų logopede-specialiąja pedagoge šio rajono gimnazijoje dirbusi J. Žilienė nusprendė išvykti į Norvegiją, kur uždarbiavo vyras. „Šeima turi būti kartu, – įsitikinusi ji. – Aš atvira iššūkiams, man buvo įdomu pamatyti šalį, susipažinti su jos kultūra.“
Sandneso mieste įsikūrusi (307 km nuo Oslo) Jūratė pusantrų metų sūnelį užregistravo į vietos darželį, bet suprato, kad tai ne geriausia išeitis: nauja aplinka, kalbos nemoka. Ji nenorėjo dirbti valytoja, nes manė sugebanti daugiau. Gabi kalboms J. Žilienė pradėjo lankyti norvegų kalbos kursus. „Už du semestrus teko sumokėti 1 200 eurų, grupės didelės – nebuvo galimybės kalbėtis individualiai“, – dalijosi patirtimi Jūratė.
Po dvejų metų ji išlaikė valstybinį norvegų kalbos egzaminą ir jau galėjo dirbti komunoje (savivaldybėje), o po metų perlaikiusi gavo aukštesnį įvertinimą ir galėjo studijuoti. J. Žilienė nusiuntė savo lietuvišką mokslo diplomą Norvegijos studijų vertinimo komisijai. Ją nudžiugino specialiosios pedagogikos studijų bakalauro diplomo pripažinimas. „Logopede dirbti negalėjau, nes norvegų kalba skamba kitaip nei lietuvių, skiriasi ir ugdymo sistema“, – sakė J. Žilienė. Ji užsiregistravo darbo biržoje ir gavo patvirtinimą, kad pageidauja įsidarbinti pagal savo išsilavinimą.

Išryškėjo ugdymo skirtumai
Bet šioje šalyje reikalinga darbo ir kalbos praktika. Jūratę į praktiką priėmė darželio, kurį pradėjo lankyti sūnus, vadovai, bet į kitą skyrių. „Tai buvo spalio 4-oji, – šyptelėjo pašnekovė. – Darbo praktikos metu negalėjau būti viena su vaikais, nebuvau už juos atsakinga – tik stebėjau ir mokiausi darbo kultūros: labai svarbu norvegų taisyklės, tradicijos.“
Po 3 mėnesių darbo praktikos J. Žilienė sužinojo, kad už 12 km esančiame Stavangerio mieste gali lankyti kursus. Darbo birža skyrė finansavimą studijuoti ir įgyti darželio darbuotojo asistento ir pailgintos dienos grupės darbuotojo kvalifikaciją. „Norvegijoje 1–4 klasių vaikai namuose negali būti vieni – po pamokų jie eina į mokyklos laisvalaikio popamokinę veiklą. Bet su jais nedirba mokytojai – ateina žmonės, neturintys pedagoginio išsilavinimo – tai ne pedagoginis darbo pasiūlymas. Vaikai čia net namų darbų neruošia, bet veikla suplanuota, daug laiko jie praleidžia lauke. „Mes mokėmės, kaip darželyje ugdyti vaiką – dėmesys socialiniams įgūdžiams, kalbos lavinimui. Čia labai svarbu, kad vaikas išmoktų būti būryje, visuomenėje, žinotų savo, kitų ribas ir panašiai. Ne raidžių rašymas, skaičiavimas – darželyje stengiamasi išmokyti socialinių dalykų, o akademiniai – mokykloje, kurią lankyti pradeda šešiamečiai“, – dėstė J. Žilienė.

Kitaip nei Lietuvoje
Baigusią kursus lietuvę į praktiką priėmė netoli namų buvusi pradinė mokykla. „Norvegijos pradinėje mokykloje – 1–7 klasės. Pagrindinė mokykla – 8–10 klasės, ją baigę renkasi vidurinę ar profesinę mokyklą“, – atskleidė pašnekovė.
Jūratę paskyrė praktikai į trečią klasę. „Stebėjau – įdomi patirtis. Viskas kitaip nei Lietuvoje, pavyzdžiui, darbuotojai visi lygūs, nesvarbu, kuo dirba. Visi sveikinasi, kreipiasi vardais. Mokytojai laukia vaikų, per pertraukas su jais eina į lauką – patalpose mokiniai negali būti net jei lyja, sninga ar audra šėlsta. Su jais mokytojai žaidžia, diskutuoja kaip lygūs su lygiais. Emociškai, psichologiškai jie stiprūs – negirdėjau nė vieno šaukiančio. Stresas ten netoleruojamas“, – kalbėjo priekuliškė.
Pratęsus praktiką, ją paskyrė dirbti į kitą klasę, kurioje buvo elgesio emocijų sutrikimų turintis mokinys, ir sudarė darbo sutartį. „Man reikėjo dirbti su juo ir klase, neparodant šio vaiko elgesio – reikėjo tinkamai reaguoti ir koreguoti, priimti tokį, koks yra, suprasti jį, – dalijosi patirtimi J. Žilienė. – Norvegijos vaiko gerovės apsaugos tarnyba „Barnevernet“ – stipri vaiko teisių apsauga, daug institucijų, padedančių šeimai. Vienos specialistai dirba su šeima, vaiku, kitos konsultuoja specialistus ir visi susirinkę sprendžia, ką daryti. Sunkiai sekėsi su berniuku: jis buvo stresinėje situacijoje. Sudarytas pagalbos planas – ne baudimas, o veikla, kuri jam patinka, kaip antai dvi savaites su berniuku ėjau į muziejų, turėjau ir kitos veiklos. Akademinis mokymas buvo atidėtas į šalį – reikėjo vaiką grąžinti į tolerancijos langą. Tie patys reikalavimai jam ir namuose. Su berniuko mama kasdien susirašinėjau elektroniniu paštu – pasakojau apie kiekvieną pamoką, o ji turėjo aprašyti, kaip vaikas išėjo į mokyklą, ką valgė ir kita. Nuoseklus darbas vyko: kas mėnesį posėdžiuose aptardavome darbą. Mokinys išėjo baigęs septynias klases: buvo išmokęs priimti tinkamus sprendimus, kaip elgtis.“

Norvegų švietimo sistema aiškesnė
J. Žilienė pastebėjo, kad ir Lietuvoje jau kalbama, jog ne baudimu, o teigiamų dalykų sustiprinimu, komandiniu nuosekliu darbu galima pasiekti rezultatų. „Tačiau turi keistis žmonių požiūris: suvokti, kad nėra blogų, „sunkių“ vaikų, bet tik patiriantys tam tikrų sunkumų. Šilti, suprantantys, kompetentingi suaugusieji vaiko gyvenime gali padaryti lemiamus dalykus. Bet pirmiausia reikia jį suprasti“, – dėstė pašnekovė.
Jos teigimu, Norvegijos švietimo sistema paprastesnė ir aiškesnė: yra struktūra ir daug bendravimo, bendradarbiavimo ir bendruomeniškumo tarp visų grandžių. „Čia mokykla neaptverta, bet į šalia esančią parduotuvę mokiniai neina, nors per pertrauką visi būna lauke. Kažkas bandė užeiti, bet parduotuvės vadovas liepė grįžti ir nepardavė šokoladuko, – dalijosi įspūdžiais J. Žilienė.– Beje, mokykloje mokiniai turi tik gertuvę su vandeniu, gali nusipirkti pieno – nei limonado, nei saldumynų negauna. Iš namų atsineša sumuštinį ir valgo – karštų pietų negauna.“
J. Žilienė kalbėjo, jog toje šalyje tėvai gerbia mokytoją, nes jis kompetentingas, gali priimti sprendimus. Tėvai turi juos išklausyti, namuose savi susitarimai ir vaikams reikia jų laikytis. „Mokslas Norvegijoje nemokamas – vaikui nereikia pirkti nei knygų, nei kitų priemonių. Skiriami kokybiški, paprasti daiktai, kad jais besinaudojantys vaikai kuo mažiau dirgiklių justų, būtų suprantama ir aišku“, – atskleidė pašnekovė.
Norvegijoje 6 metus praleidusi Jūratė Žilienė prieš pusmetį sugrįžo į vyro gimtąjį kraštą – šeima apsigyveno Priekulės pašonėje, Pangesų kaime. Savo žaluma, vandenimis ši vietovė primena įspūdingą Norvegiją, su kuria atsisveikinti buvę sunku. „Bet labai norėjo grįžti vyras, jis buvo pastatęs namą, – atskleidė Jūratė. – Aš blaškiausi – norėjau ir bijojau grįžti. Manau, kad teisingai nusprendėme, nes Lietuva labai pasikeitė per tą laiką. Nuo 2024 metų prasidės įtraukusis ugdymas. Tai rodo, kad žmonės sąmoningesni, pradeda pripažinti kitokius vaikus, tolerantiškesni. Stebiu pokyčius savo profesinėje srityje. Dirbu logopede-specialiąja pedagoge Priekulės lopšelyje-darželyje. Man čia patinka požiūris į ypatingus vaikus. Turiu puikią komandą – iš emigracijos grįžusi logopedė-specialioji pedagoge Inga, psichologė Svetlana. Čia yra galimybė augti.“

Virginija LAPIENĖ