• 28 lapkričio, 2021
|

Išgražėję Judrėnai tuštėja

Rudenėjančių Judrėnų centre gražu ne vien dėl gamtos paskleistų spalvų. Įgyvendinus europinėmis lėšomis finansuotą projektą, čia moderniai sutvarkytos viešosios erdvės, įrengtos sporto, vaikų žaidimų aikštelės. Visu grožiu atsivėrė bažnyčia – respublikinės reikšmės kultūros paveldo objektas, o šalia buvęs apleistas klebonijos pastatas didelėmis pastangomis paverstas jaukiais bendruomenės namais. Judrėniškiams nieko netrūksta. Tik darbo – pragyvenimo šaltinio. Žemdirbiškoje seniūnijoje iš ūkininkavimo sunku išgyventi, todėl jaunimas gimtinėje nepasilieka. Ir kaimas pastebimai tuštėja.

Gyvulių neatsisakė

Atkampioje Judrėnų seniūnijoje nėra apleistos žemės – žmonės kabinasi į ją, kad prasimaitintų. Veršio bliovimas miestelyje – žemdirbystės krašto aidas. „Judrėniškiai neatsisakė gyvulių, – patvirtino seniūno pavaduotoja Juzefa Bružienė. – Nemažai gyventojų laiko 8–10 karvių. Savo reikmėms užsiaugina ir kiaulių. Perka vištalius – beveik kiekvienoje sodyboje yra vištų, taigi turi kiaušinių.“

„Šiemet Judrėnų seniūnijoje ūkininkai deklaravo 2 599 ha pievų, ganyklų ir pasėlių. Jie laiko 482 karves, 111 mėsinių galvijų, 959 prieauglius, 187 avis, 6 ožkas ir 8 arklius“, – kalbėjo D. Daugėlienė.

„Bet neįmanoma iš žemės ūkio pragyventi: pienas – pigiau grybų, – pasiskundė paštininkė Virgutė Zabielienė, 7 melžiamų karvių savininkė. – Abu su vyru dirbame, kad išlaikytume ūkį. Kvaileliai esame – gulėtume grįžę iš darbo. Miestietės draugės vargše mane vadina. Juk tiek darbo, o naudos…“

Ūkininkė pasakojo, kad per 2 metus užaugino pieninės veislės jautį, kuris sveria 500 kg, o dabar už kilogramą gyvojo svorio supirkėjai siūlo 2,30 Lt. „Vasarą už belgų mėlynųjų veislės veršelį, augintą mėnesį, mokėjo nuo tūkstančio iki pusantro, o už dvejų metų darbą – vos tūkstantis litų“, – neslėpė apmaudo V. Zabielienė.

Ir visgi darbščių, žemę mylinčių jaunų žmonių čia netrūksta. Neseniai Judrėnuose apsigyveno jauna ūkininkė Sandra Girčytė. Senolių žemėje mėsinės galvijininkystės ėmėsi Mindaugas Ubartas, o Remigijus Norvilas iš tėvų perėmė pieno ūkį.

Pasak žemės ūkio specialistės Dalios Daugėlienės, šiemet Judrėnų seniūnijoje 140 ūkininkų deklaravo pievas, ganyk­las ir pasėlius. „Žmonės perka apleistą valstybinę žemę ir ją atkuria, paverčia dirbama“, – sakė ji.

„Viename daugiabučiame name tuščią butą siūliau rajono Savivaldybės administracijai pirkti socialiai remtiniems žmonėms apgyvendinti. Bet atsisakė, atseit kas gi norės kraustytis į Judrėnus“,– stebėjosi seniūno pavaduotoja J. Bružienė. – O man čia patinka – niekur nenoriu kraustytis. Čia – mano gimtinė, savas kraštas, žmonės geri, nuoširdūs, o kitoje vietoje būčiau svetima.“Nėra darbo

Pernai baigus Judrėnų bendruomenės viešosios infrastruktūros modernizavimą, kurį finansavo Europos Sąjunga, miestelio centras neatpažįstamai pasikeitė. Sutvarkyta aplinka, įrengtos sporto, vaikų žaidimų aikštelės, renovuoti kultūros namai. Miestelyje yra valgykla, kurią nuomojasi Judrėnų Stepono Dariaus pagrindinė mokykla. Prie jos pastatyta sporto sale naudojasi ne tik moksleiviai.

„Judrėnai išgražėjo – labai džiaugiamės, – sakė J. Bružienė. – Judrėnuose žmonėms nieko netrūksta – tik darbo, pragyvenimo šaltinio.“

Jos manymu, čia galėtų daugiau žmonių įsikurti – puikus susisiekimas su Gargždais per Veiviržėnus. Tačiau naujakurių traukos į šį miestelį nėra. Deja, tuščių trobų Judrėnuose daugėja. Mirus sodybų šeimininkams, vaikai nepersikelia čia gyventi. Sunku parduoti būstą Judrėnuose.

J. Bružienė neslėpė liūdesio, kad seniūnijoje mažėja žmonių. Prieš keliolika metų gyvenamąją vietą buvo deklaravę beveik tūkstantis gyventojų, o šiemet – 745. Šiais metais gimė 5 naujagimiai, o anapusybėn išėjo 8 žmonės.

Garsėja sūriais

„Gera Judrėnuose gyventi“, – tvirtino bibliotekininkė Janina Jokšienė, jaukioje bibliotekoje sulaukianti ir vaikų, ir suaugusiųjų.

Savo miestelio nepeikė ir kulinarinio paveldo valgiais garsėjanti Irena Marauskienė. Pjaustydama namie rūkytus lašinius, aiškino, jog kiaulę nupenėjo savo ūkyje užaugintais pašarais. „Mes valgome skanų, tikrą naminį maistą“, – gyrėsi judrėniškė.

Irena Ubartienė prieš 20 metų su vyru įsikūrė jo tėvų žemėje pastatytoje troboje. Tai buvusi paskutinė gyvenamojo namo statyba Judrėnuose.Toliausiai nuo rajono centro nutolusios seniūnijos moterys garsėja savo sūriais – tradiciniais, desertiniais, keptais, rūkytais, su česnaku bei kitais prieskoniais. Ne tik savo šeimai jų suslegia, bet ir giminaičiams, draugams, svečiams. Mokėsi viena iš kitos, dalijosi receptais. Šį gardumyną net į Čekiją vežė. Sūrį pristatyti bendruomenė įpareigojo I. Marauskienę, nes ji turinti sertifikatą gaminti kulinarinio paveldo valgius.

Judrėniškės turės veiklos

I. Uselienė pasidžiaugė, kad gyvenvietėje įkurta kirpykla, gyrė savo gimtąjį miestelį, kuriame, anot jos, yra visko, ko reikia žmogui: mokykla, valgykla, trys medžio apdirbimo įmonės, antradieniais veikia turgelis, atvyksta šeimos gydytoja, gerai dirba paštininkės. Bet V. Norvilienė: „Reikia sukti galvą, kaip išlaikyti bendruomenės namus.“svarbiausia, visą laiką veikia bažnyčia. „Nemažai žmonių ateina melstis, bet ne visiems patinka, kad reikia aukoti bažnyčiai. Bet ištikus bėdai, jos visiems reikia, – kalbėjo I. Uselienė, bažnyčios darbininkė. – Šią vasarą klebonas Stanislovas ir krikštijo, ir Santuokos sakramentą teikė, bet daugiausia laidojo.“

V. Norvilienė naujuose bendruomenės namuose parodė jaukią salę su židiniu, kurioje ne tik bendruomenės renginiai vyks – patalpas išnuomos pobūviams. Įrengta moderni virtuvė – valgių gaminimu garsėjančios judrėniškės ruoš maistą ne tik jiems, bet ir išvežios užsisakiusiesiems. Moterys patirties turi – šią vasarą savo pagamintais žemaitiškais valgiais Judrėnuose vaišino užsieniečius: švedus, rusus, Punsko lietuvius. „Planuojame įsigyti vakuuminio sūrių įpakavimo įrenginius, – sakė bendruomenės pirmininkė. – Juk turi mąstyti, kaip reikės išlaikyti bendruomenės namus.“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių