• 11 rugpjūčio, 2022
|

Iškeliavusiųjų amžinybėn artimųjų daiktai – relikvijos ar našta?

Apie namus, kuriuos kito rajono centre turėjo nugriauti pasamdyti vyrai, išgirdau ne iš pirmų lūpų. Pasakojo, kad atvažiavę darbininkai buvo sukrėsti, kai įėję į vidų pamatė tokį vaizdą, lyg ką tik namo šeimininkai būtų išėję ir netrukus turėtų sugrįžti. Ant sienų kabantys šventųjų paveikslai, šeimos nuotraukos, ant stalo gulintys nuotraukų albumai, tvarkingai sudėlioti indai ir daugybė kitų daiktų liudijo, kad tai – buvęs garbaus amžiaus žmonių gyvenimas. Sako, pardavę senelių namus Vilniuje gyvenantys ir aukštas pareigas užimantys anūkai iš jų nepasiėmė nieko, kas primintų jų artimuosius. Nieko, kas seneliams buvo brangu ir kas bylotų apie jų giminės šaknis.

Ką mums, gyviesiems, reiškia šeimos mirusiųjų daiktai, kaip su jais elgtis: saugoti, išmesti, išdalinti ar sudeginti?

Negyvenamų, apleistų, langų ir durų kiaurymėmis žvelgiančių į mus namų yra beveik kiekviename kaime. Ar pagalvojame, kas juose ir kaip gyveno, apie ką svajojo, kuo tikėjo, ką mylėjo, kokius savo būties ženklus paliko.

Namai – tai gyvenimas

„Mano gyvenimas – prie kelio“ arba „ant kalno mano gyvenimas“, – apie savo namus, vadindami juos gyvenimu, seniau sakydavo žmonės Žemaitijoje. Pamatai, sienos, stogas, durys, langai – viskas kartu – tik pastatas. Namais arba gyvenimu jis tampa tik tada, kai įsikuria žmonės su savo mintimis, patirtimi, kai ima megztis kartų ryšiai, kuriamos ir tęsiamos tradicijos, perduodamos relikvijos.

Rūta iš tėviškės su tėvais, broliais ir seserimi buvo ištremta į Sibirą. Grįžus teko ieškoti kitų namų, o ištekėjusi juos pradėjo kurti kartu su vyru. Kukliame mediniame name po vienu stogu kurį laiką gyveno net keturios kartos: seni Rūtos tėvai, ji su vyru ir dukra su vaikais. Pilni bruzdesio, darbų, vaikų juoko ir ašarų namai pamažu ėmė tuštėti, kol juose liko gyventi viena Rūta su kelių dešimtmečių prisiminimais. Vaikų ir anūkų nuolat lankoma moteris vis gręžiojasi į praeitį, o į ateitį žvelgia klausdama: „Kur vaikai po mano mirties dės maldaknyges, kryželius, rožančius, šventųjų paveikslėlius? Nenorėčiau, kad jie mėtytųsi kaip ir nuotraukos, sukauptos per gyvenimą. Gal jau dabar išdalinti knygas, kurias skaičiau nemigos naktimis, juk nei vaikai, nei anūkai jų neskaitys, ir daugybė brangių man daiktelių jiems bus nereikalingi.“ Ar noras palengvinti vaikams rūpesčių naštą, kuri vieną dieną juos neišvengiamai užgrius, ar bandymas įprasminti tai, kas per visą gyvenimą buvo svarbu, neduoda ramybės senolei ir šį pavasarį.

Per gyvenimą namuose prisikaupia ir reikalingų, ir nelabai ar visai nereikalingų daiktų, vertingų ir beverčių, turinčių istoriją ir atsitiktinių. Rūta nesvarsto, kur vaikai dės rakandus ar jos drabužius, nors daug kam netekus artimųjų kyla ir šis klausimas.

Atsisveikinti pagarbiai

Gargždų Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas kanauninkas Jonas Paulauskas sako, kad drabužius priima „Caritas“, juos galima išdalinti arba sudėti į tekstilės konteinerius, o maldaknyges, kryželius, rožančius ar šventųjų paveikslėlius atnešti į bažnyčios raštinę arba palikti bažnyčios gale: „Turime tokį archyvėlį, tad ten ir dedame. Anksčiau net prie konteinerių rasdavau ir parsinešdavau. Nereikėtų išmesti į šiukšlyną, jei jie niekam iš mirusiojo artimųjų nereikalingi.“ Bažnyčioje laikomos maldaknygės neseniai sudomino ir Gargždų krašto muziejų, o eksponuoti jų bažnyčioje kol kas galimybių nėra.

Senas, nebeįskaitomas maldaknyges, paveikslėlius, pasak klebono, galima sudeginti kaip ir pernykštę verbą. Didįjį Šeštadienį tai, kas jau nebetinkama naudoti, bet turi sakramentalinę reikšmę, deginama bažnyčių šventoriuose. Esąs ir kitas būdas – iškasus duobelę mirusiojo kape palaidoti ir minėtus smulkius sakralius daiktus.

Nors visa žemė šventa, bet kur papuola, kaip sakė klebonas J. Paulauskas, nereikėtų mėtyti nei kapinių senų kryžių, nei senų paminklų ar jais grįsti takų. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje viskas kinta. „Žmogus numiršta, vakare jis sudeginamas, o paskui artimieji restorane šoka ir švenčia. Vėliau pelenus išbarsto arba laiko namuose pasidėję. Kažkoks modernus supratimas. Mano nuomone, nebelieka pagarbos žmogui, kuris pagimdė, kuris kartu gyveno“, – požiūrį dėstė klebonas J. Paulauskas ir priminė, jog mirusiojo sielai reikia ramybės ir maldos.

Ką galėjo – atidavė

„Ilgą laiką sunku buvo net atvėrus drabužių spintą, kurioje buvo a. a. mano vyro drabužiai. Po kurio laiko kai kuriuos atidaviau savo, kai kuriuos kaimynės broliui. Išmesti būtų buvę gaila. Padėti prie konteinerio negalėčiau, mano nuomone, būtų nepagarbu“, – prisipažino gargždiškė Valentina Kaubrienė. Mylimą žmogų, kurį slaugė kelerius metus, primena nuotraukų albumas, kurį su užrašais pati buvo padovanojusi, jo dovanoti ir pasodinti augalai. „Jei gražiai gyveni, viskas yra brangu, todėl saugau ir mamos skarą, taip pat nuotraukų albumą, dar vieną kitą daiktelį.

Dvejus metus po vyro mirties matomoje vietoje laikiau jo nuotrauką, nors man daug kas sakė, kad negalima. Kodėl? Nežinau“, – sakė Valentina.

Kai kvietiniškė Karolina Vičiulienė buvo dar vaikas, mirusiojo daiktus, drabužius dažnai išdalindavo giminaičiams, kaimynams. „Tada žmonės buvo neturtingesni ir dalinti ne visada buvo ką, o kokį geresnį drabužėlį, jei moterys turėdavo, stengdavosi rečiau apsivilkti ir pasidėdavo įkapėms“, – prisiminė K. Vičiulienė, kad įprasta buvo rengti mirusiąją ne tik ilgu sijonu, bet ir iki pusės blauzdų. Tai galėjo būti išeiginis drabužis, vilkėtas einant į bažnyčią.

„Mano močiutė mirė 1979 m. Aš saugojau jos skarelę, kuriai daugiau nei šimtas metų. Dabar ją, kaip prisiminimą apie proprosenelę, kuri buvo gimusi Gargždų dvare, saugo mano anūkė“, – kad giminėje vertinamos relikvijos, patvirtino kvietiniškė. Be skarelės, prisiminimui liko ir močiutės staltiesių, aštuonnytis rankšluostis. Kiekvienas anūkas gavo po tokį rankšluostį iš tetos, pas kurią močiutė gyveno iki mirties. „Ir dabar per šventes ant staltiesės užtiesiame mano močiutės rankšluostį. Tai pagarba. Turime ir gryno lino paklodžių iš to laiko. Jas labai mėgsta mano anūkė“, – sakė K. Vičiulienė.

Ji prisiminė, kad tarybiniais laikais į Kvietinius buvo atvažiavę moldavų, o tas, kuris apsigyveno Karolinos name, pasakojo, kad pagal moldavų papročius mirusiųjų daiktus iš karto po laidotuvių išdalindavo giminėms, draugams ir kaimynams: kam kliūdavęs šaukštas, o kam dubenėlis ar puodelis, o jei mirdavo vyriškis, padalindavo jo įrankius. Tad lietuvių papročiai panašūs.

Dabar, pasak K. Vičiulienės, kai dauguma visko turi, artimieji mirusiojo drabužius neretai sudegina, o kartais žmogus žinodamas, kad serga nepagydoma liga, pats juos išdalija, atiduoda „Caritui“ arba tvarkingai padeda prie konteinerio, kad kiti pasiimtų.

Vis dėlto visais laikais vieną kitą daiktelį artimieji pasilikdavo atminimui. Perduodami iš kartos į kartą jie primena žmones, su kuriais siejo kraujo ir dvasinis ryšys.


KOMENTARAS

  • Psichologė Simona KUNIGĖLIENĖ:

    – Klausimas, kaip žmogus elgiasi, kaip jam derėtų elgtis su mirusiojo daiktais, palikimu, labai susijęs su tuo, kaip žmonės išgyvena netektį, kaip jie gedi ir kaip greitai prisitaiko po netekties.

    Šiuolaikinėje visuomenėje papročių, ritualų, susijusių su netektimis, mažėja. Ypač trumpėja ritualai, susiję su mirtimi. Mirus artimiesiems, žmonės sutrinka, jiems kyla daug nerimo ir nežinojimo – kaip deramai atsisveikinti su mirusiuoju, kaip jį palaidoti, ką daryti su jo daiktais, palikimu.

    Priimti mirties faktą labai sunku. Reikia tam tikro laiko, kad žinia apie mirtį taptų gyvenimo realybe. Tai, kas iš karto suprantama protu, jausmus pasiekia vėliau. Laidotuvių papročiai – mirusiojo šarvojimas, lankymas, laidotuvės, kapo supylimas duoda laiko atsisveikinti su mirusiuoju, leidžia apsiprasti su mirties faktu, padeda patikėti – pajusti jausmais, kad žmogus mirė.

    Dažnai žmonėms atrodo, kad žmogui apverkti užtenka mėnesio. Tačiau sielvarto ir gedėjimo realybė visai kitokia. Pirmąsias savaites po artimojo mirties žmogus dažniausiai dar ir nepradeda gedėti taip, kaip, atsivėrus sielvartui, gedės po laidotuvių dar vienus dvejus metus.

    Manoma, kad tiek reikia laiko, kad žmogus išgyventų netektį ir grįžtų į naujai pakrypusią, bet įprastai tekančią gyvenimo vagą. Vis dėlto neįmanoma „įtalpinti“ konkretaus žmogaus sielvartą į visiems vienodus laiko rėmus. Kiekvienas išgyvena netektį be galo individualiai, ir nustatytas laikas sielvarto įveikai, šiuo atveju, kaip riba ant vandens.

    Dažnai tenka padėti netekusiajam suvokiant, priimant ir kuriant naujus po netekties įvykstančius gyvenimo pasikeitimus. Ši pagalba tampa aktuali, kai baigiasi sielvarto krizė ir prasideda sielvarto įveika.

    Tenka spręsti begalę buitinių klausimų: ką daryti su mirusiojo daiktais, palikimu, neretai ir išreikšta valia dėl jo disponavimo. Ir čia vienareikšmiško atsakymo nėra. Tai priklauso nuo netekusiojo vertybių, gedėjimo, gaunamos paramos.

    Kai žmogui sunku apsispręsti, klausiu: Ką norėtumėte pasilikti? Kaip mirusysis norėtų, kad pasielgtumėte? Ko Jums linkėtų? Ar tie daiktai gali tapti šeimos relikvija, perduodama iš kartos į kartą, ar jie turi Jums vertę? Ar galima tuos daiktus paaukoti, dovanoti, parduoti, transformuoti? Gyvename mirusių ar gyvųjų pasaulyje, pagal kieno norus, poreikius, valią?

    Jei žmogui per sunku šiuo metu spręsti šiuos klausimus, gali būti, kad jis dar nėra įveikęs sielvarto krizės ir reikia laiko. Kartais nutinka taip, kad gedėjimas užsitęsia ir nesibaigia natūraliu sielvarto įveikimu. Tai žmonės, kurie neneigia mirties fakto, bet neigia, slopina sielvarto jausmus, tai aiškinama kaip nesąmoninga gynyba nuo skausmingų išgyvenimų. Neretai namuose sukuriamas mirusiojo kampelis ir altorius – nepajudinti guli jo daiktai, visur pakabintos mirusiojo nuotraukos. Tai sukuria iliuziją, kad mirusysis yra kažkur šalia.

    Svarbu išgyventi emocinę perorientaciją. Su mirusiuoju netekusįjį siejo jausmai. Pasibaigus gedėjimui, šie jausmai aprimsta ir iš pagrindinės (dabarties) išgyvenimų erdvės pasitraukia į emocinės atminties kerteles, kurias aplankant nebekyla netekties skausmo. Išgyventi jausmai susilieja su daugybe kitų išgyventų ir integruotų mūsų viduje įvykių ir jausmų, kuriuos vadiname savo gyvenimo patirtimi. Vidinę erdvę, kurią anksčiau užpildė jausmai mirusiajam, pamažu turėtų užpildyti nauji išgyvenimai, kylantys naujuose reikšminguose tarpasmeniniuose santykiuose, naujoje veikloje.

    Remtasi Dr. Kristinos Onos Polukordienės „Netekčių psichologija“ įžvalgomis.

Laima ŠVEISTRYTĖ

Asociatyvios autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių