Jubiliejiniais metais ir svajonių atostogos, ir išbandymai
Išauginti čempionus: nuo pirmųjų žingsnių ant parketo iki prizinių vietų aukščiausio lygio varžybose – Gargžduose įsikūrusios sportinių šokių studijos „Rolina“ vadovė Irina BERANKIENĖ tai puikiai sugeba ir įrodė ne kartą, už pasiekimus yra gavusi ir LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės apdovanojimą.
„Nemoku savęs dalyti po truputį. Jei kažko siekiu, tai 100 proc., jei su kažkuo draugauju, tai atiduodu visą širdį. Ši savybė – ir laimė, ir pavojus. Atiduodama visą save šokiams nepajutau, kaip išseko asmeninio gyvenimo upė“, – atvirai pasakoja I. Berankienė, kuri neseniai praūžusio jos jubiliejinio 50-ojo gimtadienio proga sutiko duoti išskirtinį interviu „Bangai“.
Pradžiugino staigmena
– Irina, papasakokite, kaip atšventėte savo gražią sukaktį.
– Pačios gimtadienio šventės nerengiau, kažkada jau su muzikantais atšvenčiau 45-ąjį gimtadienį, tai man ir užteko. O šįkart mano tikrąją gimtadienio dieną – kovo 24-ąją – šokių studijoje susirinko šokėjai, atvažiavo mano šeima – sesuo, brolis, tėtis – ir, žinoma, dukra Gintarė su vyru. Tai buvo nuostabi staigmena! Kadangi per visą mano karjerą teko daug keliauti po pasaulį, teko būti ir Japonijoje, išmaišyta Europa… Tačiau visada kelionių kryptis diktuodavo šokiai. Žinoma, kai vykdavome į varžybas, čempionatus, pasilikdavome vieną ar dvi dienas pažintiniams tikslams, tačiau tai ne tas pats, kai važiuoji vien tik atostogauti. Būtent tokių atostogų jubiliejaus proga ir troško mano širdis. Kad ji taptų realybe, prisidėjo studijos šokėjai, artimieji, pati taip pat prisidėjau ir įgyvendinau – išvykau tik ilsėtis į išsvajotuosius Maldyvus.
Keliavome su dukra, derinome pasyvų ir aktyvų poilsį: nardėme su rykliais, delfinais, rajomis – įstabus povandeninis pasaulis tiesiog užburia. Tačiau buvo ir tokio laiko, kai tiesiog guli ir medituoji žiūrėdamas į vandenyną, tada nekyla jokių pašalinių minčių, o kūną nejučia užplūsta atsipalaidavimo banga. To labai buvau pasiilgusi ir džiaugiuosi, kad lūkesčiai pasiteisino 100 proc. Didžiausia dovana buvo pasibuvimas su dukra, kuri jau sukūrusi savo šeimą ir šiuo metu gyvena Kaune.
– Esate gimusi po Avino Zodiako ženklu Jaučio metais: daug turite užsispyrimo?
– Mėgstu išbandymus, siekti nusistatytų tikslų. Ir jei nepavyksta, man tikrai sunku. Jei matau šokėjų potencialą, siekiu jį maksimaliai išnaudoti, kad rezultatai būtų kuo geriausi. Džiaugiuosi, kai jubiliejaus proga mane sveikino Lietuvos sportinių šokių federacija, tai pastebėjo, kad iki „Rolinos“ veiklos Gargždų vardas buvo išties mažiau žinomas. Daug išugdytų čempionų ne tik įgyvendino savo tikslus, bet kartu garsino mūsų kraštą.
Išugdė ne vieną čempioną
– Gargžduose sportinių šokių mokote jau per 20 metų. Kas pasikeitė per tą laiką?
– Būtų galima išskirti keletą etapų. Pradžioje, kai tik pradėjau rinkti vaikus, buvo jų bumas. Augini juos nuo mažens kelerius metus, kol jau gali konkuruoti profesionaliose varžybose. Išaugo kelios „Rolinos“ klubo vedančios poros, kurios treniruodavosi ir pas geriausius užsienio trenerius, vėliau patirtimi dalindavosi klube, buvo labai daug kokybės. Vilius Jakas, Einoras Degutis, Mykolas Rimkus ir Enrika Jankūnaitė – tai mano pasididžiavimas. Einoras yra standartinių ir Lotynų Amerikos šokių čempionas, o kiek dar pasaulio čempionatų, Europos finalų, tarptautinių varžybų… Jis „Rolinoje“ šoko nuo 4 metukų. Jis augo kaip šokėjas, aš – kaip trenerė. Ir dabar palaikome ryšį. Tai buvo pakilimo etapas, kai varžybos sekė varžybas. Tačiau karantinas situaciją pakoregavo.
Po karantino neatėjo naujų klubo narių, kiti nebelankė. Dabar niekas labai daug darbo nenori, tačiau greito rezultato čia nėra. Iškart čempionais netampama. Turi būti ilgalaikis darbas, atsidavimas, komanda su tėvais. Tačiau džiaugiuosi, kad yra tokių vaikų, kuriems patinka šokti ir jie mėgaujasi procesu. Daug lemia ir tėvų požiūris. Pasitaiko situacijų, kai vaikai laimi kažką, tai tėvai liaupsina atžalas, o jei nepasiseka varžybose, tai kalta vadovė (juokiasi – aut. pats.).
Norinčius šokti ir dabar kviečiame. Pirmuosius šokio žingsnelius sustiprinsime ant „Rolinos“ parketo.
– Darbas su vaikais reikalauja daug atsakomybės, kantrybės – neišsekina?
– Man visada patiko dirbti su vaikais, ir į Klaipėdos universiteto Menų fakulteto sportinių šokių specialybę stojau dėl to, kad norėjau ateityje dirbti su vaikais. Tiesa, studijas baigiau su pertrauka, mat dar būdama 20-ies susilaukiau dukters, buvau grįžusi į Kauną ir tik vėliau vėl pasiryžau baigti, ką pradėjusi. Mane paskatino Ona Skaistutė Idzelevičienė, kuri man autoritetas. Dabar ketinu studijuoti pradinį ugdymą, jau per 20 metų dirbu ir Ketvergių pagrindinėje mokykloje choreografijos mokytoja, visada jaučiu ir direktoriaus Gendručio Burbulio palaikymą. O ateity norėčiau dirbti ir pradinių klasių mokytoja.
Išsekino susvetimėjimas
– Ar tiesa, kad Jūsų santykiai su dukters tėvu nesusiklostė?
– Taip, tačiau vėliau sutikau kitą žmogų, su kuriuo užauginome Gintarę. Bet dabar taip pat mūsų keliai po daugiau nei 20 bendro gyvenimo metų išsiskyrė. Manau, dėl santykių baigties nebūna vieno kalto žmogaus. Mano klaida, kad niekada nebūdavau namuose, gyvenau šokių ritmu. Pradžioje vyras bandė mane palaikyti, tačiau vėliau nuo mano veiklos nutolo, atsirado susvetimėjimas. Gyvenome viename name, tačiau būdavo, kad nesusitinkame ir dvi savaites. Mus išskyrė tas susvetimėjimas.
– Ko niekada neatleistumėte?
– Negaliu pakęsti, jei mane įžeidinėja, kai meluoja. Neatleidžiu išdavystės, kai tu darai viską, o tave išduoda. Vadinasi, tu nebuvai reikalingas. Tas jausmas labai skaudus. Karantinas man padėjo pamatyti daug dalykų, atsirado ilgi pasivaikščiojimai su šunimi Cezariu, atsigręžiau į save, pradėjau labiau save mylėti ir supratau, kad negali žmogus gyvenime atsiduoti kažkokiai vienai veiklai 100 proc., turi būti balansas. Kitu atveju praradimai neišvengiami.
– Jei pagautumėte auksinę žuvelę, kokie būtų Jūsų troškimai?
– Sau sveikatos, kad „Rolina“ klestėtų ir kad dukra laiminga būtų.
Agnė ADOMAITĖ
