Jutau atsakomybės naštą: kad žmonės teisme rastų teisybę
Buvusi ilgametė Klaipėdos rajono apylinkės teismo teisėja Donata Leketienė jau anksčiau „Bangos“ puslapiuose su skaitytojais dalijosi savo sukaupta atsakingo darbo patirtimi. Šiandien mūsų laikraščio skaitytojams siūlome naujų buvusios teisėjos prisiminimų iš XX amžiaus antrosios pusės teismo kasdienybės.
Įžeidžiau – atsiprašau
„Jeigu per kodekso straipsnius nebematai žmogaus, atsisakyk teisėjo darbo“, – šiuos žodžius viename teisėjų seminare pasakė Lietuvos generalinis prokuroras, kurio pavardės neprisimenu, išliko tik pasakyta mintis. Baigi nagrinėti bylą, paskiri bausmę, o nuteistasis vis dar stovi prieš akis. Taip norisi, kad pasitaisytų, tačiau tai įvyksta retai. Gal tik po avarijų bylų važinėja atsargiau. Avarijų bylose patys geriausi teisiamieji. O jeigu kitus nuskriaudė tyčia: apvogė, sužalojo, užmušė, skirk kokią nori bausmę (švelnią ar griežtą), toks negali iš karto pasikeisti, lieka toks, koks buvo, koks yra ir, atlikęs bausmę, sugrįžta su nauju nusikaltimu.
Vienam iš tokių esu pasakiusi labai žiaurius žodžius (žinoma, ne teismo salėje): „Nejaugi iš tavęs bus tiek naudos, kiek mėšlo po mirties.“ Neskubėkit manęs už tokią mintį pasmerkti. Prisiminkime mokytojus, sudavusius per veidą moksleiviui, ar tėvus, pamokiusius savo vaiką rykštele. Visi jie kovojo su blogiu ir norėjo tik gero. Gal neverta mokytojo šalinti iš mokyklos ar atimti iš tėvo vaikus? Jie, supratę savo klaidą, pasistengs geriau dirbti. Aš taip pat tuos žiaurius žodžius laikau savo klaida ir norėčiau atsiprašyti visų, kuriuos įžeidžiau, dirbdama teisme.
Be teisiamųjų, baudžiamosiose bylose yra ir nukentėjusieji. Ne visi jie vienodi. Kartais iš nusikaltimo įvykio jie pasistengia išpešti kuo daugiau naudos, pavyzdžiui, avarijos byloje prie laidotuvių išlaidų, be karsto, rūbų, gedulingų pietų ir kitų išlaidų, priskaičiuoja net gėlių vainiką. (Tuo laiku neturtinės žalos atlyginimo nebuvo). Būna ir priešingai: viena baltarusė, pripažinta nukentėjusiąja dėl avarijoje prie Klaipėdos žuvusio sūnaus, nepareiškė jokio ieškinio, o pasiūlius tai padaryti, atsakė: „Aš pati turiu palaidoti savo sūnų.“
Nukentėjusiajai padėjo palaikymas
Labiausiai nukentėjusiųjų gaila išprievartavimo bylose. Nors tokios bylos nagrinėjamos uždaruose teismo posėdžiuose, vis tiek susirenka gerokas būrys žmonių: teisėjas ir 2 tarėjai, prokuroras, teisiamasis, gynėjas, teisiamojo šeimos nariai, kurie paprastai jaudinasi dėl teisiamajam gresiančios bausmės ir kažkodėl su neapykanta žiūri į nukentėjusiąją. Ir prieš tokį suaugusiųjų būrį nukentėjusiai (dažniausiai jaunai merginai) tenka kalbėti apie intymius dalykus. Gerai, jeigu advokatas yra kultūringas, o jeigu ne, tai užduoda tokius klausimus, kurie menkutes nukentėjusiosios elgesio klaideles pateikia kaip nusikaltimo pateisinimą. Prisimenu paskutinę išprievartavimo bylą: nukentėjusi buvo nepilnametė priešpaskutinės klasės moksleivė, o teisiamasis – suaugęs turtingų tėvelių sūnelis. Viską jai siūlė: ir pinigus, ir vedybas už vieną žodį, kad sutiko. Silpna mergaičiukė, tėvelių remiama, pasiūlymams atsispyrė. Pajutau, kad jai reikia paramos, nes daugelis kritikavo ir vadino kvailele. Paskelbusi nuosprendį, paprašiau, kad ji užeitų į kabinetą. Ten pirmiausia padėkojau už teisingumą, už didelę paslaugą valstybei ir visuomenei. Sakau, kad tikriausiai ji buvo ne pirma jo išprievartauta mergina ir dar ne viena būtų nukentėjusi, jeigu būtų pavykę išsipirkti. Pasiteiravau, kaip sekasi mokytis paskutinėje gimnazijos klasėje, ar nesulaukia mokykloje patyčių? Gerai prisimenu jos atsakymą: „Mane kiekvienas žodis skaudina, nors jį pasakęs tikriausiai nenorėjo įžeisti.“ Priminiau, kad bėgantis laikas padės užsimiršti, o dabar pagrindinį dėmesį reikia skirti mokslui ir egzaminams. Dar kartą padėkojau, paspaudžiau ranką, ir mes išsiskyrėm. Atrodo, kad šitas pokalbis jai padėjo. Apie tokį pokalbį neužsimenama ne tik kodekse, bet ir teisės vadovėliuose, tik jis buvo išreikštas minėtuose generalinio prokuroro žodžiuose „matyti žmogų“.
Paveikdavo suėmimas salėje
Man buvo pavesta nagrinėti nepilnamečių baudžiamąsias bylas. Dažnai jose tenka teisiamąjį lygtinai atleisti nuo bausmės ir paskirti bandomąjį laiką. Tokių nuteistųjų susidarydavo nemažas būrelis. Visų jų elgesį kontroliavo protinga ir pareiginga nepilnamečių inspektorė Birutė Petrauskienė. Jeigu bandomuoju laiku nesilaiko nustatytų įpareigojimų ar įvykdo naują nusikaltimą, tenka panaikinti lygtinį atleidimą ir pasiųsti atlikti paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Paprastai į teismo posėdį paauglys atvykdavo laisvas, o skaitant nutartį dėl bandomojo laiko panaikinimo, pasirodydavo du milicininkai ir atsistodavo šalia teisiamojo, kurį išvesdavo iš salės suimtą. Kraupus vaizdas, suspaudžiantis širdį.
Per daugelį metų nepripratau prie suėmimo teismo salėje. Su Birute nutarėm tuo pasinaudoti lygtinai nuteistų nepilnamečių auklėjimui. Į tokios medžiagos nagrinėjimą Birutė iškviesdavo lygtinai nuteistus nepilnamečius ir jų tėvus. Išvedus suimtąjį, pradėdavom su jais pokalbį: kaip jūs gyvenat, kaip sekasi darbas ar mokslas, ką veikiat laisvalaikiu, ar padedat tėvams ūkio darbuose, ar turėjot teisėtvarkos pažeidimų, ką galvojat apie ateitį. Taip aiškinomės su kiekvienu nuteistuoju ir su jo tėvu ar motina. Vaikinai kalbėdavo trumpai, daugiausia atsakinėdavo į klausimus. Pasigirti neturėjo kuo, o pameluoti buvo neįmanoma – inspektorė gerai žinojo jų pražangas ir kiekvienam pareikšdavo savo pastabas. Nevengė išsakyti priekaištų savo vaikams ir tėvai, nes buvo paprašyta kalbėti atvirai ir pažadėta už papasakotus blogus darbus bausmių neskirti. Pasibaigus pokalbiams, išsiskirstydavo.
Prasikaltusiems nepilnamečiams – poezija
Pasilikusi svarstydavau, ar paveiks nepilnamečius mūsų pagąsdinimai? Juk jie nieko gražaus nėra matę: bendrauja bjauriais žodžiais, dažnai susimuša, didžiausias džiaugsmas, kad kitą nugalėjo. Nežino, kad yra gražesnių dalykų. Savo iniciatyva į kitą susirinkimą (sukviesdavom kas pusmetį) pakviečiau du geriausius rajono deklamatorius – Salomėją Burneikaitę ir Andrių Adomaitį. Jiems pasakiau, kokie bus klausytojai, ir pasiūliau patiems pasirinkti eilėraščius. Po visų pokalbių pristačiau deklamuotojus. Teismo salėje skambėjo nuoširdūs žodžiai apie čiurlenantį upelį, giedančią lakštingalą, tyrą draugystę… Stebiu klausytojus: susikaupę, nuščiuvę, pragiedrėjusiais veidais. Upelis, lakštingala, draugystė – viskas kasdieniška, pažįstama, bet anksčiau nepastebėjo, kad tai gražu. Išsiskirstė geresnės nuotaikos, o aš pasilikusi spėliojau, kas bus, jei apie eilėraščius teismo salėje sužinos Teisingumo ministerija. Pagirs ar išjuoks ir uždraus? Vilnius toli, o aš nebeilgai dirbau teisme, todėl jokių atgarsių nesulaukiau.
Liežuvavę atsakovai susigėdo
Įdomus nuotykis įvyko po vienos iškeldinimo iš tarnybinio buto bylos. Byloje dalyvaujanti prokurorė neįsigilinusi pasiūlė iškeldinti. Pasitarimo kambaryje aiškinu tarėjams, kad iš tarnybinio buto reikia iškeldinti, kai darbuotojas atleistas iš darbo pačiam prašant arba už darbo drausmės pažeidimą. Šioje byloje atsakovas atleistas iš darbo kitu pagrindu – pagal šalių susitarimą. Vadinasi, nėra pagrindo iškeldinti. Su malonumu ieškinį dėl iškeldinimo atmetėm.
Teismo salėje sėdėjusi posėdžių sekretorė neiškentusi garsiai pasakė: kol mes tarėmės ir rašėme sprendimą, atsakovai visą laiką keikė teismą, kad čia laimi tik turtingi, kurie gali papirkti kyšiais, kad vargšas žmogus niekur neranda teisybės ir t. t. Atsisukusi į atsakovus paklausiau: „Ar jūs mums ką nors davėt, kad išsprendėm bylą jūsų naudai?“ Susigėdę atsakovai skubėjo paneigti savo žodžius: „Ne ne, mūsų teismas teisingas.“ O aš galvojau: jeigu būtų reikėję iškeldinti, tai tie kaltinimai būtų išlikę nepaneigti.
Visą laiką jutau atsakomybės naštą: jeigu suklysiu ar pasakysiu blogą žodį, kaltins ne mane asmeniškai, o sakys, kad teisėjas neteisingas, kad teisme negalima rasti teisybės. Dėl tos atsakomybės atsisakydavau net gėlių bei saldainių dėžučių. Pinigų retai pasiūlydavo, matyt, žinojo, kad neimu.
Po seminarų – nauja energija
Be tiesioginio darbo – bylų nagrinėjimo – tuo laiku privalėjome skaityti paskaitas, rašyti straipsnius, organizuoti išvažiuojamus teismo posėdžius, pasirūpinti, kad bylose dalyvautų visuomeniniai kaltintojai ir gynėjai, kuriuos galėjo skirti darbovietės ar kitos organizacijos. Visuomeniniais gynėjais pasirūpindavo patys teisiamieji ar jų advokatai, o rasti visuomeninius kaltintojus buvo sunku – niekas nenorėdavo skirti. Metiniuose teisėjų susirinkimuose mus kritikuodavo už tai. Kartą vienas teisėjas iš tribūnos pareiškė, kad teisėjai neprivalo organizuoti nei kaltintojų, nei gynėjų, nes tai prieštarauja teisėjų objektyvumui. Teisingumo ministras griežtai atkirto, kad toks nurodymas iš Maskvos, todėl reikia vykdyti, o ne svarstyti. Skaudu. Kiekvieną ketvirtį pildydavom nustatytos formos visuomeninio darbo ataskaitas. Susitaikiusi su šiuo reikalavimu, pasirinkau dvi temas: „Nepilnamečių nusikaltimų priežastys“ ir „Kodėl skiriasi šeimos?“ ir daugiausia tomis temomis skaitydavau paskaitas ir rašydavau straipsnius. Į tą darbą žiūrėjau atsakingai: ieškodavau knygų, rinkdavau periodikoje išspausdintus straipsnius, darydavau išrašus iš bylų medžiagos, važiuodavau į Vilniuje organizuojamus lektorių seminarus. Į seminarus siųsdavo rajono partijos komitetas, su tokiais siuntimais apmokėdavo kelionės išlaidas, dienpinigius, parūpindavo nemokamą nakvynę. Seminarai vykdavo kas antrą mėnesį, tęsdavosi dvi dienas. Tos išvykos buvo didelė atgaiva: atitoldavai nuo kasdieninių smulkmenų, praplėsdavo akiratį, dažnai patekdavom į kokį nors teatro spektaklį. Valio. Sugrįždavau į Gargždus su naujom žiniom ir energija. Bet partijos komitetas apsižiūrėjo ir vienais metais nebedavė man siuntimo – sako, kad yra ir kitų lektorių. Tačiau tas kitas vis praleidinėjo seminarus.
Nemokėjau kitaip gyventi
Straipsnių rašymas, ruošimasis paskaitoms buvo įdomus darbas, kuriam tekdavo skirti vakarus ir laisvadienius. O čia dar mėgstami užsiėmimai saviveikla ir sportas (tinklinis ir stalo tenisas). Kaip sako liaudies patarlė: devyni amatai, dešimtas badas. Dažnai metiniuose mokytojų pasitarimuose turėdavau trumpą pranešimą apie nepilnamečių nusikaltimus. Kartą per pertrauką priėjo savaitraščio „Tarybinis mokytojas“ korespondentas ir pasakė, kad aš dirbu ne savo darbą. Jo nuomone, man geriau tiktų mokslinis darbas. Sakau, kad per vėlu – man jau per keturiasdešimt. Pasiūlė rimtai pagalvoti. Priėmiau tuos žodžius kaip komplimentą, bet nesiryžau dar kartą keisti profesiją. Darbas teisme man buvo labai reikšmingas. Ir dėl jo bei mėgstamų užsiėmimų mažai likdavo laiko šeimai: vyrui ir dukroms. Dėl to nuolat grauždavo sąžinė, bet kitaip nemokėjau gyventi.
Post skriptum. Dirbdama teisme nebuvau nei labai giriama, nei peikiama, todėl nustebau, kai 1988 metais (jau nebedirbant) Teisingumo ministerija pasiūlė vykti į sąjunginį teisėjų – veteranų pasitarimą Maskvoje, kur turėjau pasisakyti. Iš Lietuvos buvo siunčiamas tik vienas asmuo. Aišku, sutikau: kelionės išlaidas apmokės, gal ką išgirsiu ar pamatysiu. Mano kalbos pagrindinė mintis buvo ta, kad žmonėms be duonos ir rūbų (be to) labai reikalingas teisingumas. Po iškilmingo posėdžio parodė gražų koncertą, o kitą dieną su viena kolege nuskubėjome į pačiame mieste esančias kapines ir aplankėme Vladimiro Vysockio kapą. Tačiau tuo mano kelionė nesibaigė. Po pasitarimo mano kalbą išspausdino žurnalas „Soc. Zakonost“, o ją perskaitę atvyko į Gargždus ieškoti teisybės du piliečiai iš taip vadinamų broliškų respublikų (neprisimenu kokių). Kiekvienas protingas žmogus supras, kad aš jiems nieko negaliu padėti – kiekviena Tarybų Sąjungos šalis turėjo savo įstatymus, kurių aš nežinojau, ir neturėjau jokių teisių kištis į kitos respublikos teisėtvarką. Tai jiems ir paaiškinau, net neišklausiusi jų pasakojimo. O dabar galvoju, kad reikėjo išklausyti, nors tuo būčiau padėjusi.
Donata LEKETIENĖ
