Ką saugo trobos palėpė Pjauliuose?

K. Milinienė: „Kiekvieną palėpę galima paversti šeimos muziejumi.“

 

Ką rastum senų kaimo trobų palėpėse? Dažniausiai jos užverstos senais, nebereikalingais, pelių apgraužtais, apdulkėjusiais daiktais. Šeimininkai gaili juos išmesti, bet nežino, ką su jais daryti. Klaipėdiškiai Miliniai, Pjaulių kaime įsigiję seną trobą, ją pertvarkė į jaukų būstą, o palėpėje sudėjo senus nebenaudojamus daiktus, turinčius savo vertę ir reikšmę. Ji tapo šeimos muziejumi.

Daiktai, saugantys šeimos istoriją

Pjaulių kaime įsigijusi seną sodybą K. Milinienė trobos palėpę pavertė jaukia erdve ir tematiškai sugrupavo šeimos, giminės daiktus, turinčius savo istoriją. Jie byloja svarbius praeities įvykius, gyvenimo būdą, tradicijas, primena brangius anapusybėn išėjusius žmones.

Yra ir svetimų relikvijų, kurias Klareta rado kaimynystėje buvusiose apleistose sodybose, dovanojo buvę bendradarbiai ar kaimynai. Dauguma jų – lietuvininkų gyvenimą liudijantys daiktai.

„Užaugau garsaus kolekcionieriaus – numizmato, žemaičio nuo Kražių, Vlado Zenkevičiaus šeimoje. Mūsų namuose buvo daug senienų. Sovietmečiu ateidavo laiškai iš viso pasaulio – vyko numizmatiniai mainai. Tėvo kolekciją perėmė brolis, – kalbėjo K. Milinienė. – Ir mano senelis buvo garsus kolekcininkas – filatelistas.“

Ji pasakojo, kad tėvas buvęs išsilavinęs žmogus, Vytauto Didžiojo universitete studijavęs statybos inžineriją, tačiau studijų nebaigęs. Klareta išsaugojusi jo, korporanto, studentų organizacijos nario, kepurę ir juostelę, gintarinį plunksnakotį ir mokyklinę rašalinę.

Unikali relikvija – poeto dedikacija

Ypatinga mamos Bronės Zenkevičienės relikvija. Buvusi poeto Bernardo Brazdžionio gerbėja kelis dešimtmečius saugojo ant vieno žurnalo lapo pokariu išspausdintą jo eilėraštį. „1994 m. mama nuvyko į susitikimą su šiuo kūrėju, kuris ant išsaugotos skiautės užrašė savo telefoną ir dedikaciją. Šią unikalią relikviją reikėtų perduoti muziejui, – įsitikinusi K. Milinienė. – Mama kolekcionavo atvirukus, vertingiausiųjų nebėra, tačiau įvairiausių dar pilnas lagaminas.“

Tarp brangių relikvijų – mamos Pirmosios Komunijos liudijimas, o tai buvo 1927 m.

Išsaugoti močiutės nėriniai, nunerti adata, promočiutės apykaklaitė. Su ja pasipuošusi ši žvelgia iš senos nuotraukos. Klaretai brangūs šeimos, giminės istoriją menantys daiktai. Senas fotoaparatas „Smena“, kuriuo Klaretos mama įamžino šeimos gyvenimo akimirkas. Ir gausybė fotografijų. „Gyvenimo vaizdai gražina praėjusią tikrovę“, – įrašyta sename tėvo fotoalbume.

Lankosi besidomintieji praeitimi

Čia yra ir Klaretos vaikystę menančių daiktų. „Esu gimusi ir augusi Šilutėje. Šilutiškis lietuvininkas sumeistravo medinį žirgelį, kuriuo maža būdama supdavausi su broliu“, – parodė Klareta.

Pjauliuose įsigijusi sodybą, K. Milinienė pradėjo pažintį su kaimynais. Iš jų gavo ne vieną senbuvių gyvenimą menančią senieną. Iš apleistos sodybos parsigabeno dekoruotą skrynią, kuri buvo niokojama pilant kombinuotuosius pašarus. Unikali rankšluostinė, ant kurios išraižyta: 1872. Taigi čia sukaupta žemaičių, aukštaičių ir lietuvininkų daiktų nuo XIX amžiaus.

Įdomus eksponatas – rakinama skrynia, o užraktas ypatingas: rakinant skamba. „Miegančios babos neapvogs“, – šyptelėjo pašnekovė.

Šiame šeimos muziejuje – ir senovinių, anglimis kaitinamų lygintuvų („prosų“) kolekcija. Klaretai neteko jais naudotis – užaugo su elektriniu. Ir daugybė virdulių – nuo paprastų iki įmantriausių, verpimo ratelių.

Čia lankosi Milinių draugai, pažįstami, atvyksta priekuliškiai moksleiviai. „Tie, kurie domisi praeitimi“, – akcentavo K. Milinienė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių