Katerina laiminga gavusi lietuvišką pasą
Priekulės kultūros centro administratorė K. Marcinkevičienė: „Labai gerai jaučiuosi su fotoaparatu. Noriu tobulėti – įgyti daugiau žinių, įgūdžių.“
Šios vasaros pabaigoje sukaks dešimtmetis, kai meilės emigrantė Katerina Marcinkevičienė, atvykusi iš gimtosios Zaporožės, apsigyveno Priekulėje. Svarbūs pokyčiai apvertė jos gyvenimą. Ukrainietė išmoko lietuvių kalbą, atsisakė Ukrainos pilietybės ir tapo Lietuvos piliete. „Esu laiminga pasiekusi tikslą“, – šypsodamasi ištarė Katerina, su vyru Romu auginanti prieš 3 metus gimusią dukrelę Mikol.
Ukrainietei – pagyros už lietuvišką šneką
Priekulės kultūros centro administratorė K. Marcinkevičienė prieš 7 metus čia savo karjerą pradėjo nuo žemiausio laiptelio. Lietuvių kalbos nemokėjusi jaunutė moteris buvo priimta dirbti valytoja. Zaporožės nacionaliniame universitete baigusi tarptautinių ekonominių santykių studijas Katerina mokėjo dirbti kompiuteriu. Kultūros centre labai pravertė šie įgūdžiai. Ji sukūrė Priekulės kultūros centro feisbuko paskyrą, maketavo afišas, kūrė kvietimus. Pasak Kultūros centro direktorės Alantos Zapalskienės, nuovokumu ir darbštumu stebinanti Katerina greitai įsijungė į kūrybišką komandą. Ji išmoko fotografuoti, filmuoti.
K. Marcinkevičienė atkakliai mokėsi ir lietuvių kalbos. Pirmuosius žodžius ištarė šeimoje, bendraudama su savo vyru Romu. „Buvo labai sunku – mokiausi po vieną žodį, – prisipažino pašnekovė. – Kai jau žinojau keliolika, galėjau suprasti, apie ką kalbama.“
Iš pradžių viešojoje erdvėje buvę baugu kalbėti lietuviškai, kad ištars ne taip. Įsidarbinus Kultūros centre, drąsino kolegos. „Aš nemokėjau rusiškai, todėl priversdavau Kateriną viską sakyti lietuviškai“, – juokėsi Ernesta. Jolanta pastebėjo, kad jai sekėsi lietuvių kalba – išmoko derinti žodžių galūnes, žino, kur rašyti nosines. Retsykiais ukrainietė sulaukia pagyrų už gražią lietuvišką šneką. Šeimoje su vyru ir dukrele kalbasi lietuviškai.
Paprašė Lietuvos pilietybės
Anuomet į Priekulę, vyro gimtinę, atvykusi Katerina gavo leidimą Lietuvoje gyventi laikinai, ir kasmet jį reikėjo pratęsti. Po 5 metų turėjo teisę gyventi nuolat. Tada ji išlaikė lietuvių kalbos egzaminą. „Pasirinkau antrą lygį – reikėjo mokėti ne tik kalbėti, bet ir rašyti lietuviškai“, – atskleidė pašnekovė. Išlaikė ir Konstitucijos egzaminą.
Prabėgus dar porai metų, K. Marcinkevičienė pateikė prašymą Lietuvos pilietybei gauti. „Netrukus Prezidentė Dalia Grybauskaitė pakvietė pokalbio. Prezidentūroje buvo susirinkę apie pora dešimčių norinčiųjų tapti Lietuvos piliečiais. Su kiekvienu kalbėjosi asmeniškai, – dalijosi įspūdžiais Katerina. – Sužinojusi, jog aš dirbu valytoja ir dizainere, padarė išvadą, jog nebijau darbo. Prezidentė patvirtino, kad tapsiu Lietuvos piliete.“
K. Marcinkevičienę užgriuvo dideli rūpesčiai – reikėjo atsisakyti Ukrainos pilietybės. Teko važiuoti į gimtąją Zaporožę, esančią už 230 kilometrų nuo Donecko. Ten ji gimė ir užaugo – praleido 22 metus. O Priekulėje jau prabėgo beveik dešimtmetis.
Jaukinasi svetimą kraštą
Pašnekovė šyptelėjo, jog porą mėnesių gyveno be asmens dokumento, tik su Prezidentės dekretu ir Ukrainos prezidento pažyma apie pilietybės atsisakymą. K. Macinkevičienė kalbėjo, jog Lietuvoje tvarkyti dokumentus paprasta ir patogu. „Ukrainoje daug biurokratizmo, – palygino Katerina. – Rajono Policijos komisariato Gargžduose darbuotojai man viską maloniai paaiškino. Mano gimtinėje bendravimas kitoks.“
Pernai spalio mėnesį K. Marcinkevičienei įteiktas lietuviškas pasas. Tai viena džiugiausių dienų jos gyvenime. „Mano tikslas pasiektas“, – šypsojosi priekuliškė.
Ji retai lankosi Zaporožėje, kur ilgiausias Europoje Soboro prospektas – 10,8 km. Ir ten Katerina tik svečias. „Man gera grįžti iš Ukrainos į Priekulę, – prisipažino Katerina. – Čia dažnai lankosi mano mama.“ Ji apgailestavo, kad Ukrainos situacija vis blogėja.
K. Marcinkevičienė džiaugėsi, jog dalyvaudama renginių projektuose kiekvieną kartą daugiau sužino apie istorinį Mažosios Lietuvos regioną, apie Klaipėdos kraštą.
Šeima turi draugų ne tik Priekulėje, Katerina palaiko ryšius su pažįstama ukrainiete iš Klaipėdos.
„Esu laiminga gyvendama Lietuvoje“, – ištarė priekuliškė K. Marcinkevičienė.
Virginija LAPIENĖ
A. VALAIČIO nuotr.
