Keramikės J. Čėsnaitės kūryba, porcelianas ir vidinė prasmė
Daugiau nei du dešimtmečius Klaipėdoje gyvenanti keramikė ir porceliano papuošalų kūrėja Jūratė Čėsnaitė savo kūrybą vadina natūralia gyvenimo tąsa. Nors pagal išsilavinimą ji – dailės ir darbų mokytoja, tikrasis kelias pasirodė visai kitoks: per grafiką, šilką, papuošalus ir galiausiai – porcelianą, kuris šiandien tapo jos kūrybinės tapatybės dalimi. Apie netikėtus kūrybos posūkius, mažų daiktų filosofiją ir simbolius, slypinčius papuošaluose, menininkė pasakoja „Bangai“.
Prasidėjo nuo „mažų dalykų“
Jūratė gimė ir užaugo Šiauliuose, ten baigė Pedagoginį institutą ir įgijo dailės bei darbų mokytojos specialybę. Vis dėlto pedagoginis darbas jos gyvenime neužėmė daug vietos – kūrybinė saviraiška nuo pat pradžių buvo stipresnė už stabilų profesinį kelią.
„Jau studijų metais jutau, kad mane labiau traukia kūryba nei aiškiai apibrėžtos profesijos ribos. Norėjosi ieškoti, bandyti, keistis“, – pasakoja J. Čėsnaitė.
Pirmasis rimtesnis kūrybinis etapas buvo grafika. Menininkės miniatiūrų paroda simboliškai vadinosi „Maži dalykai“. Šiandien ji juokiasi, kad pavadinimas tarsi nuspėjo ateitį – būtent mažo formato kūriniai vėliau tapo jos kūrybos esme.
Po grafikos sekė tapyba ant šilko. Surengusi šilko darbų parodą Jūratė pajuto, kad kūrybinis smalsumas vėl veda kitur. Kai ši technika išpopuliarėjo, atsirado poreikis naujai išraiškai. „Kai aplink visi pradeda daryti tą patį, man pasidaro nebeįdomu. Tuomet atsiranda vidinis impulsas judėti toliau“, – sako Jūratė.
Taip jos gyvenime atsirado papuošalų kūryba – iš karoliukų, tekstilės, įvairių medžiagų. Tačiau ir čia ilgainiui norėjosi naujos krypties.
Lemtinga pažintis su keramike, kuri kūrė detales jos papuošalams, pakeitė viską. Noras išgauti subtilesnę formą paskatino pabandyti pačiai: „Iš pradžių tai buvo tiesiog bandymas. O paskui supratau, kad nebenoriu sustoti.“
Sūnūs – lyg mūzos
Šiandien ji kuria keramikos ir porceliano papuošalus jau daugiau nei šešiolika metų. Kūrybos laiką net simboliškai sieja su savo vaikais – vyresniajam sūnui dvidešimt vieneri, tiek pat metų ji kuria papuošalus, o keramika į gyvenimą atėjo laukiantis jaunesniojo.
„Sūnus vadinu savo mūzomis – jie augo kartu su mano kūryba. Ironiška, tačiau studijų metais keramika buvo viena mažiausiai patikusių disciplinų. Jei kas nors būtų pasakęs, kad tai taps mano gyvenimu, būčiau tik nusijuokusi“, – prisipažįsta kūrėja.
Iš pradžių Jūratė dirbo tik su baltu moliu. Porcelianas atsirado vėliau, kai jau buvo įvaldytos lipdymo subtilybės ir atsirado noras ieškoti dar didesnio lengvumo.
„Porcelianas man visų pirma asocijuojasi su išskirtinumu. Jis leidžia kurti labai mažus, subtilius objektus, kurie atrodo trapūs, bet kartu yra stiprūs“, – sako kūrėja. Ją žavi pati medžiagos transformacija – iš archajiško, grubiu laikomo molio gimsta delikatūs papuošalai. Tai tarsi priešprieša nusistovėjusiam suvokimui, ką gali ši medžiaga.
Menininkė primena, kad porceliano papuošalai Europoje žinomi dar nuo XVI amžiaus – anuomet jie simbolizavo statusą, tyrumą, estetiką ir net apsaugą. Šiandien menininkė į juos žvelgia panašiai – kaip į mažus prasmingus objektus, nešančius emociją ar istoriją.
Asmeninis ryšys su porcelianu prasidėjo dar vaikystėje. Mamos draugė jai dovanodavo išskirtinius porceliano papuošalus – segę obuoliuką, kaspinėlį, klipsus.
„Man tai buvo kažkas nepaprasto. Galbūt tada ir atsirado tas pirmasis susižavėjimas, kurio pati dar nesupratau“, – svarsto Jūratė.
Tarp kantrybės ir netikėtumo
Darbas su porcelianu reikalauja ypatingos kantrybės. Medžiaga turi savo charakterį – svarbus tikslus momentas, kada ji tinkama lipdymui, o degimo metu visada išlieka netikėtumo galimybė.
Kūrėja save vadina „mažo daikto žmogumi“ – ją traukia smulkios formos, detalės, subtilumas. Jai idėjos dažniausiai negimsta iš eskizų. Jas diktuoja turimos medžiagos, aplinka, išgyvenimai. Pavyzdžiui, po apsilankymo Jūrų muziejuje gimė kolekcija su koralais, žuvimis ir jūros motyvais, o pandemijos laikotarpiu – simbolinis „Laimės virusas“. Dažnai viena idėja išauga į kelias, kaip muzikoje – yra pagrindinė tema ir jos variacijos.
Kurdama Jūratė dažnai leidžia procesui ją pačią nustebinti. Galutinis rezultatas neretai nutolsta nuo pirminės minties.
„Nemėgstu, kai viskas pernelyg nugludinta. Man svarbu, kad matytųsi rankų darbas. Tuomet daiktas tampa gyvas. Sąmoningai palieku mažus netobulumo ženklus – ne kaip klaidą, o kaip žmogiškumo įrodymą. Vis dėlto vienoje srityje preciziškumas būtinas – pateikime. Pakuotė ir ekspozicija, anot jos, gali arba sustiprinti kūrinį, arba jį sumenkinti“, – kalbėjo moteris.
Anksčiau dalyvaudama mugėse ji net sulaukdavo komplimentų dėl estetiškai įrengtų stendų ir dažnai dalindavosi patarimais kolegoms.
„Matyt, mokytojos diplomas vis tiek apie save primena“, – šypsosi ji. Šiandien kūrėja veda edukacijas savo studijoje ir dalijasi patirtimi su kitais.
Aistė NOREIKAITĖ
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
