Klaipėdietė gyvenimo su artimaisiais nebeiškeistųį svetimus kraštus
Klaipėdietė Žaneta Gedrimienė pasakoja skaudžią savo emigracijos į Didžiąją Britaniją patirtį. Moteris tikisi, kad galbūt supratimo, kad viskas jų gyvenime yra gerai, pasisems ir kiti tautiečiai. „Būkime dėkingi už viską, kuo mus gyvenimas apdovanojo, dar labiau branginkime savo artimuosius ir gimtą žemę“, – savo mintimis dalijasi Žaneta.
Svetur laimės ieškojo
– Papasakokite, kodėl nusprendėte išvykti gyventi į Didžiąją Britaniją.
– Aš myliu savo Lietuvą, nes čia gimiau, čia jūra, kopos, miškai. Čia gimė mano dukra ir sūnus. Gyvenimas buvo geras, kartu su vyru dirbome, kūrėme savo ateitį. Laikas bėgo nepastebimai – čia mums 20, čia vaikams tiek pat (juokiasi). Dukra baigė mokslus ir dirba inžiniere, ištekėjo, susilaukė sūnelio ir dukros. Sūnus septintus metus dirbo karinėje tarnyboje, vedė, augina dukrą. Nors vaikai buvo ir liko Lietuvos patriotai, mudu su vyru nusprendėme išvažiuoti į Didžiąją Britaniją metams užsidirbti, pažinti kitą kraštą. Ten užsibuvome ilgiau, net šešerius metus, o mano artimas žmogus visai nebegrįžo… Bloga pranašaujantys ženklai lydėjo išvažiavimą: tą pačią dieną, kai turėjome išvažiuoti į Didžiąją Britaniją, mano mama pasijuto blogai, todėl išvykimas tapo labai sunkus.
– Visgi išvykote?
– Išvykome mikroautobusu, kaip visi. Atvykusius mus pasitiko vaikų draugas, kuris padėjo įsikurti ir susirasti darbus. Apsigyvenome Great Yarmouth miestelyje. Tai kurortinė vietovė prie Šiaurės jūros. Pradžioje nuomojomės kambarį pas afrikietę Paulą. Pirmą dieną apvaikščiojome miestą, nuėjome prie jūros.
– Kas labiausiai stebino?
– Stebėjomės, kad išsvajotos žemės gatvėse labai daug šiukšlių, ne taip, kaip Lietuvoje. Nors netoli jūros labai gražus ilgas paplūdimys su žaidimų aikštelėmis ir kitomis pramogomis. Graži gamta, kur lankosi daug žmonių. Negi neįmanoma susitvarkyti?
Pastebėjome, kad Great Yarmouth gyvena nemažai įvairių tautybių žmonių ir tikrai daug lietuvių. Stebino, kad gatvėse galima sutikti labai daug neįgaliųjų, sėdinčių vežimėliuose, o su jais elgiamasi ypač pagarbiai.
Keista, bet britai labai mažai žino apie Lietuvą. Jie mano, kad mes kalbame rusiškai arba lenkiškai…
Darbe – reiklumas emigrantams
– Kaip sekėsi susirasti darbą?
– Jau kitą dieną važiavome į darbą, kuris buvo vos už valandos kelio arba 120 mylių nuo mūsų gyvenamosios vietos. Dirbome desertų fabrike. Darbas nebuvo sunkus, tačiau reikėjo dirbti šaldytuvuose, kuriuose labai šalta. Buvo reikalaujama didelio greičio ir geros kokybės.
Anglai, linijų vadovai, labai reiklūs emigrantams, iš darbo galėdavo atleisti už menkiausią nusižengimą, pavyzdžiui, už paragavimą deserto ar kokio saldainiuko.
Dirbome 17 dienų iš eilės, po 12 valandų kasdien be laisvadienių. Buvo pasakyta, kad yra daug užsakymų, ir jei dabar nedirbsime, tai dirbti nebebūsime kviečiami. Vyras gavo automobilį, kad važiuodami paimtume ir kitus fabrike dirbančius žmones, todėl darbo buvo dar daugiau. Atlyginimas buvo mokamas kas savaitę. Būtinai reikėjo susitvarkyti statusą, kad galėtume nuolat gyventi ir dirbti Didžiojoje Britanijoje.
Beje, valstybė čia labai remia jaunus žmones ir šeimas, tik reikia susitvarkyti dokumentus pašalpoms ar nuolaidoms už būstą. Ten jauniems žmonėms atsiveria daugiau galimybių dirbti ir užsidirbti, tačiau anglai nuolat duoda suprasti, kad emigrantai ir liks atvykėliais, turinčiais prisitaikyti prie jų taisyklių.
– Ar greitai apsipratote?
– Pradžioje buvo labai sunku, nes mano mamai buvo nustatytas vėžys, kuris ją pasiglemžė per tris mėnesius po mūsų su vyru išvažiavimo. Labai skaudėjo širdį, kad negalėjau padėti broliams ir vaikams ja rūpintis. Galėjau grįžti tik į laidotuves.
Laikui bėgant Didžiojoje Britanijoje apsipratome: pasitaupėme ir išsinuomojome atskirą butuką su kiemeliu pačiame centre, iš vienos pusės – centrinė alėja, kitoje – netoliese – jūra. Susipažinome su kaimynais, susiradome draugų.
Užklupo netikėta liga
– Kai, rodos, gyvenimas įėjo į vėžes, kai susitvarkėte buitį, jūsų vyrą ištiko liga?
– Jau svarstėme apie grįžimą į Lietuvą, bet netikėtai susirgo vyras. Atrodo, viskas prasidėjo nuo paprasčiausio rankos skausmo. Kreipėmės į polikliniką, kur papuolėme pas gydytoją anglą, kuris labai nemėgo emigrantų. Atėjome kartu su vertėja, kad galėtume tiksliai apibūdinti skausmą, ir prašėme padaryti magnetinį rezonansą, bet gydytojas neskyrė, pasakė – ne direktorius esi, dirbi fabrike, tai nenorėk, kad neskaudėtų.
Vyras išsilaikė autopakrautuvo vairuotojo teises, kad turėtų lengvesnį darbą, tačiau su kiekviena diena skausmai vis didėjo, tirpo ranka ir pasidarė sunku net sugniaužti pirštus.
Po kelių mėnesių tuščių vaikščiojimų pasiprašėme pas kitą gydytoją afrikietį, kuris iš karto paskyrė magnetinį rezonansą. Deja, diagnozė buvo bloga – uždelstas inkstų vėžys su metastazėmis kauluose. Didžiojoje Britanijoje dažna praktika, kad tyrimus jie daro labai nenoriai, o ir medicina Lietuvoje eiliniams žmonėms labiau prieinama.
Vyrui kasdien vis blogėjo, skausmai tik didėjo, ir aš turėjau išeiti iš darbo, kad galėčiau jį slaugyti. Jis buvo kovotojas ir optimistas, tikėjo, kad nors, jei ir nebus toks, koks buvo, bet gyvens. Jam buvo sunku, kai nebegalėjo valdyti rankų. Iki ligos jis buvo labai nagingas, nebuvo tokio darbo, kurio jis negalėjo atlikti… Galiausiai jam buvo atlikta inksto šalinimo operacija ir skirti patys stipriausi vaistai didelėmis dozėmis, tačiau lauktas pagerėjimas neatėjo, negana to vieną dieną pabudęs suprato, kad nebegali valdyti ir kojų.
Santuokos sukakties nebesulaukė
– Kokią pagalbą gavote kovojant su vyro liga?
– Nors pradžioje buvo sunku sutarti su gydytojais, gavome visokeriopą pagalbą. Skyrė psichologą, funkcinę lovą ir įvairiausių priemonių, kad slaugymas būtų patogesnis. Kiekvieną dieną vis skambindavo, teiraudavosi, gal reikia kokios nors pagalbos.
Blogėjant vyro sveikatai, gydytojai patarė atsigulti parai į ligoninę, pasidaryti tyrimus, kodėl jis nebevaldo kojų. Tai vyko COVID-19 pandemijos metu. Deja, kitą dieną iš ligoninės vyro nebeišleido. Atėjo ligoninės gydytojų komisija ir pasakė, kad privalau jį atiduoti į slaugos namus, nes vyras labai sunkus ligonis. Aš bandžiau nesutikti, tvirtinau, kad namie turiu visas slaugos priemones. Vyras taip pat labai norėjo namo.
Lankiau jį kiekvieną dieną, nors buvo apsunkintos lankymo sąlygos. Kasdien rašiau prašymus, kad galėčiau įeiti į ligoninę. Po dešimties dienų ligoninės gydytojų komisija man pranešė, kad vyro būklė tokia bloga, kad jis šiandien mirs ir skyrė jam lašinti stiprius narkotinius vaistus. Aš supratau, kad liga neišgydoma, bet iš kur jie galėjo žinoti, kad mirs būtent tądien? Per pažįstamus susiradau ligoninėje dirbantį lietuvį gydytoją, kuris man padėjo vertėjavimu. Jis patvirtino, kadangi aš neatidaviau jo į slaugą, jie nusprendė jo nebegydyti…
– Skaudžios prognozės pasiteisino?
– Vyras mirė tos pačios dienos vakare. Visą dieną laikiau jo ranką, kalbėjau apie vaikus, apie artimuosius, apie gyvenimą. Buvo be galo skaudu. Sudegino jį, atidavė man urną su pelenais. Dar penkias dienas išbuvome aš ir jis namie, kol buvo sutvarkyti dokumentai, kad galėčiau urną parsivežti namo, į Lietuvą palaidoti.
Santuokoje buvome išgyvenę 35 metus, o mirė jis beveik mūsų santuokos sukakties dieną. Dar tada, kai jis apie mirtį negalvojo, buvo sakęs, kad nors ir lietumi sugrįš į gimtinę, tai ant urnos parašėme tokius žodžius: „Aš grįšiu vėl į žemę, tačiau kitoks. Norėčiau lietumi į ją sugrįžti, į žemę atsimušęs šokį šokt ir tūkstančiais lašų visus taškyti“… Palaidojome jį Lietuvoje…
Namuose rado ramybę
– Norėdama užsimiršti grįžote į Didžiąją Britaniją dar kartą?
– Grįžau į Didžiąją Britaniją, įsidarbinau aukle, prižiūrėjau lietuvių ir moldavų vaikus. Patiko dirbti su vaikais, nes vaikai duoda daug geros energijos ir emocijų. Deja, grįžusi namo jausdavausi vėl viena ir liūdėdavau. Vienai ten sunku išsilaikyti, dideli mokesčiai už butą. Nusprendžiau grįžti į Lietuvą, nes vaikai, broliai ir kiti artimieji liko gimtoje žemėje.
– Savame krašte vėl radote laimę ir ramybę?
– Susitvarkiau senuosius savo šeimos namus, dirbu mėgstamame darbe – Klaipėdos universitetinėje ligoninėje ūkio reikalų tvarkytoja, galiu dažnai susitikti su savaisiais, matyti anūkus. Įstojau į ligoninės profesinę sąjungą. Užsiregistravau savanore į projektą „Niekieno vaikaiׅ“ – noriu padėti žmonėms, ypač vaikams. Lietuvoje gyventi man labai gera, atrodo, net oras geriau kvepia.
Kartais laimė ir sėkmė aplanko žmogų tada, kai to visai nesitiki. Galbūt greitu metu, kai visai nesitikėsite, ir jums nutiks kažkas gero, kas uždegs ugnį viduje gyventi ir siekti tolimesnių tikslų. Ir aš to tikiuosi!
Nuo 1990 m. iki 2018 m. Lietuvos migracijos balansas buvo neigiamas, tačiau pastaraisiais metais įvyko lūžis: smarkiai išaugo imigrantų skaičius – daugiausia tai sugrįžtantys Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau nemažai ir darbo imigrantų iš Rytų Europos, tad migracijos balansas (grynoji emigracija) 2018 m. priartėjo prie nulio, o 2019 m. perlipo į teigiamą pusę. 2022 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 2 mln. 806 tūkst. nuolatinių gyventojų, t. y. 4,8 tūkst. asmenų mažiau negu 2021 m. pradžioje. Pagal Valstybės duomenų agentūros pateiktus išankstinius duomenis, jau trečius metus iš eilės stebime teigiamą LR piliečių migracijos balansą – 2022 metais daugiau lietuvių grįžo nei išvyko.
Agnė BENETYTĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
