KTU mokslininkės slaugos sektoriaus tyrimas

Asociatyvi nuotr.

Pandemijos kontekste slaugos sektoriaus darbuotojai labiau nei kada nors anksčiau susiduria su daugybe neapibrėžtumų ir nuolat besikeičiančiomis darbo sąlygomis. Siekiant atskleisti esminius COVID-19 pandemijos sąlygotus iššūkius bei nustatyti kaip slaugytojai dirba bei jaučiasi šiuo sudėtingu laikotarpiu, Lietuvoje bei Vokietijoje 2021 m. lapkričio mėn. – 2022  m. sausio mėn. KTU atliktas DAAD (Vokietijos akademinės mainų tarnybos) remiamas tyrimas vykdant interviu su slaugos sektoriaus atstovais.

Kaip pasakoja tyrimą atlikusi Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto (KTU EVF) docentė Živilė Stankevičiūtė, tyrimo rezultatai atskleidė, jog slaugos sektoriui abiejose valstybėse būdingos tos pačios ypatybės, t.y. sektorius nuolat auga, nes didėja poreikis slaugai bei ilgėja slaugos trukmė; taip pat trūksta slaugytojų, o darbo užmokestis nėra konkurencingas lyginant su kitais sveikatos sektoriaus ar kitų industrijų darbuotojų atlygiu.

Vienas pagrindinių motyvų renkantis profesiją

„Slaugos sektoriaus darbuotojų darbas yra dinamiškas, atsakingas, dažnai reikia žaibiškai priimti sprendimus bei turėti ne tik profesinių žinių, bet ir rodyti empatiją pacientui ir jo artimiesiems. Taigi, kyla klausimas – kokie motyvai lemia, kad žmonės visgi renkasi šią profesiją. Tyrime dalyvavę Lietuvos atstovai pabrėžė, kad paprastai slaugytojais dirba tie, kurie nori padėti kitiems ar jaučia pašaukimą pagelbėti sergantiesiems ar vyresnio amžiaus žmonėms sprendžiant bei susidraugaujant su sveikatos iššūkiais“, – pasakoja KTU docentė.

Asmeninės patirtys, kai prieš tai teko slaugyti šeimos narius ar kitus artimus asmenis taip pat paskatina rinktis slaugytojo darbą. Be to, kartais dirbti slaugytoju pradedama neturint aiškaus suvokimo koks yra tas darbo pobūdis, kas jam būdinga.

Pasak Ž. Stankevičiūtės, vienu iš racionalių profesijos pasirinkimo motyvų yra garantuota darbo vieta esant augančiam slaugytojų poreikiui. Vokietijos atstovai slaugos sektoriaus darbuotojus įvardijo kaip „ypatingus žmones“, kuriems būdingas stipriai išreikštas noras padėti kitiems.

Pandemijos atnešti pokyčiai

Tiek Lietuvos, tiek Vokietijos atstovai nežinomybę įvardijo kaip vieną iš pagrindinių pandemijos sąlygotų iššūkių.

Ypatingai pandemijos pradžioje buvo neaišku, koks viruso plitimo greitis, kokios galimos susirgimo pasekmės, kaip organizuoti slaugytojų darbą esant labai ribotoms galimybėms mažinti socialinį ir fizinį kontaktą.

„Dideli informacijos kiekiai, kas dieną besikeičiančios taisyklės bei vienų taisyklių prieštaravimas kitoms tik apsunkino slaugytojų darbą. Atsirado savotiškas sumišimas, nes iki pandemijos slaugytojas jautėsi savo srities profesionalu, o dabar nežinojo, kaip dirbti toliau. Abiejose valstybėse buvo juntamas darbuotojų apsaugos priemonių stygius, be to reikėjo prisiminti (kartais ir išmokti) kaip tinkamai dėvėti saugos priemones, kurios ne visada yra patogios“, – pasakoja KTU mokslininkė.

Jos teigimu, prasidėjus darbuotojų užsikrėtimams ir saviizoliacijai, Vokietijoje į darbą buvo priimami laikini darbuotojai, tačiau darbinti slaugytojus naudojantis laikinų įdarbinimo agentūrų paslaugomis brangiai kainuoja, o bet to reikia laiko naujus darbuotojus apmokyti kaip atlikti darbą. Lietuvoje į pagalbą buvo pasitelkiami studentai bei savanoriai, kurie švelnino darbuotojų stygiaus problemą, o kartu ir mažino dirbantiems darbo krūvį.

„Akcentuotina, kad slaugytojai jautė didelę riziką ir baimę užsikrėsti patys, užkrėsti pacientus ar savo šeimos narius. Lietuvos atstovai pabrėžė iššūkius dėl saviizoliacijos, kai slaugytojams buvo sudėtinga dėl būsto ypatumų tai daryti laikantis visų reikalavimų. Be to, vaikų nuotolinis mokymais irgi komplikavo slaugos sektoriaus darbuotojų galimybę darbo metu atsiriboti nuo minčių apie namuose esančius vienus nepilnamečius ir ar jiems pavyko prisijungti prie nuotolinių pamokų“, – tvirtina docentė.

Visgi, vienu iš esminių iššūkių, su kuriuo susidūrė abiejų valstybių slaugytojai, buvo padidėjęs pacientų noras bendrauti, ypač kai nebuvo galima artimiesiems jų lankyti karantino metu.

Natūralu, jog slaugytojai dėl išaugusio krūvio ir saugumo reikalavimų ne visada galėjo skirti laiko pokalbiams. Šioje situacijoje palaikyti socialinius ryšius padėjo skaitmeninė revoliucija įvykusi pacientų ir jų artimųjų bendravime, kai naudojant planšetes ar telefonus buvo dalijamasi naujausiomis žiniomis ir išgyvenimais.

Išsekęs, pavargęs ir mažiau besišypsantis

Nors išsamių tyrimų dar nėra, bet jau dabar neabejojama, kad pandemija sąlygojo slaugytojų išsekimą, nuovargį bei didesnį susierzinimą. Vokietijos atstovai akcentavo, kad slaugytojų noras ir motyvacija dirbti mažėja – darbe atliekama tik tai, kas priklauso, nerodoma iniciatyva.  

KTU mokslininkė pastebi, kad Lietuvos slaugytojai pradėjo mažiau šypsotis bei yra ne tokie empatiški kaip buvo iki šiol. Visgi, pandemija lėmė ir keletą pozityvių pasikeitimų. Visų pirma, padidėjo slaugytojų budrumas atliekant savo funkcijas ar reaguojant į pacientų simptomus. Antra, stiprėja komandinė dvasia, kai slaugytojai susitelkę padeda vieni kitiems sprendžiant įvairius iššūkius.

Pandemijos sukeltų iššūkių sprendimas – ilgas procesas, reikalaujantis slaugytojų, jų vadovų bei pacientų įsitraukimo ir partnerystės. Paradoksalu, tačiau slaugytojai, besirūpintys kitais, dažnai pamiršta ar pritrūksta laiko pasirūpinti savimi pačiais, o tai ilgalaikėje perspektyvoje gali sąlygoti sveikatos problemas ar net apsisprendimą išeiti iš darbo.

Tyrimo rezultatai parodė, kad darbo laiko lankstumas, „trijų pageidavimų“ taisyklė sudarant darbo grafikus užtikrina kiek įmanoma didesnį slaugytojų darbo ir poilsio laiko balansą, padeda atsiriboti nuo darbinių situacinių ir pailsėti.

Kas labiausiai padeda slaugytojui

Pandemijos laikotarpiu Vokietijoje ypatingai akcentuojamas sveikatą stiprinančių naudų paketas slaugytojams, kai darbdaviai sumoka už nuotolines ar kontaktines sporto treniruotes, dalyvavimą bėgimuose, sporto inventoriaus, pvz. dviračių, įsigijimą.

Atviras ir palaikantis tiesioginio vadovo ir slaugytojo santykis ne tik padeda sprendžiant darbe kylančias problemas, bet ir motyvuoja, didina slaugytojo įsitraukimą į visos organizacijos veiklą.

„Atvirų durų“ politika, kavos gėrimas su vadovu, bendros grupės socialiniuose tinkluose, tradicija visam kolektyvui kartu pietauti penktadieniais ar pokalbiai „Zoom“ aplinkoje leidžia slaugytojams nesijausti vienišiais kovotojais bei didina slaugytojų priklausymo bendruomenei jausmą.

„Tiek Lietuvos, tiek Vokietijos atstovų nuomone, slaugytojų parama ir pagalba vienas kitam yra pagrindinis veiksnys padedantis susidoroti su sunkumais. Be to, abiejose valstybėse slaugytojams buvo sudarytos sąlygos kreiptis psichologo konsultacijos, jeigu jautė tam poreikį. Taigi, nors slaugytojų darbas ne visada yra matomas ir aiškiai įvardijamas, tačiau poveikis pacientų ir jų šeimos narių fizinei ir emocinei sveikatai yra neišmatuojamas. Todėl pagarba ir visuomenės pripažinimas yra tinkamas padėkos ženklas žmonėms, kurie tiesiog dirba savo darbą“, – tyrimą apibendrino KTU mokslininkė.

Kauno technologijos universiteto informacija

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių