Kultūrinių renginių pagyvėjimas Priekulėje
Rugsėjo 19 d. Priekulėje, kaip ir visoje Europoje, buvo paminėta Europos paveldo diena, kurios tema nuskambėjo gana keistu pavadinimu „XX a. pradžios skonis“. Galėtum pagalvoti, kad tai turėtų būti susiję su kulinariniu paveldu.
Konferencijos pranešėjai kalbėjo apie tikrąjį Priekulės paveldą. Klaipėdos istorikas Dainius Elertas siekė prisikasti giliau prie Priekulės pavadinimo pradininko Luko Priekulės šaknų ir protėvių. Tai turėtų būti įdomu priekuliškiams, čia gyvenantiems, o kai kuriems čia gimusiems.
Arčiausiai prie XX a. pradžios skonio buvo prisilietusi Klaipėdos universiteto dėstytoja Silva Pocytė, kuri yra baigusi Priekulės vidurinę mokyklą. Jos medžiaga, surinkta iš archyvų, bylojo apie XX a. pradžios reklamą, kuri puikiai atspindėjo to meto Priekulės ūkinę veiklą, prekių reklamą ir kur tų prekių galima įsigyti. Krautuvių tuo metu buvo ant kiekvieno kampo. Vien tik Rašo namuose (dabar Klaipėdos g.) pirmame aukšte buvo kepykla ir kavinė, antrame – restoranas, o trečiame – viešbutis. Priestate (kur tarybiniais laikais buvo kino salė ir kurioje Atgimimo laikais iš rusų karininko buvo pareikalauta kalbėti lietuviškai) vyko visi kultūriniai renginiai, susiję su lietuvybės išlaikymu Klaipėdos krašte.
Iš tikrųjų šiais metais sukako 300 metų nuo Kristijono Donelaičio užgimimo Lazdynėlių kaime Rytprūsių žemėje ir 100 metų nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Karas palietė tiesiogiai kiekvieną šeimą ir priekuliškius taip pat. Šaukiamojo amžiaus vyrai buvo pašaukti į karą, ką labai įtikinančiai aprašė Ieva Simonaitytė savo romane „Vilius Karalius“. Jos tėvas Jurgis Stubra su savo broliais tame kare dalyvavo…
Bitėnų spaustuvininko Martyno Jankaus abu sūnūs Niko ir Martynas buvo išplėšti į karą. Niko žuvo paskutiniąją karo dieną, o Martynas iš prancūzų nelaisvės grįžo be sveikatos tik 1920 m. Trečias spaustuvininko sūnus Kristupas karo išvengė tik todėl, kad buvo aklas.
Tėvas Martynas Jankus, traukiantis rusų armijai iš Tilžės, su savo tėvu, kuris jau buvo gerokai įkopęs į devintą dešimtį, su likusiais vaikais, trim dukrom ir dviem sūnumis drauge su kitais bitėniškiais buvo ištremti į Samaros guberniją totorių žemėje. Vaikai nuo tėvo buvo atskirti (motina mirė prieš karą). Senasis tėvužis, kertant mišką, buvo užmuštas. Leisgyvį tėvą sūnus nešė ant pečių dešimt kilometrų į Bogulmos miestelį, idant galėtų jį palaidoti šalia mirusio mažiausio sūnelio…
Tremtį atkentėjęs „Aušros“ ir „Varpo“ leidėjas gyvas likęs skubinosi į Petrapilį Lietuvos šviesuoliams, karo pabėgėliams, pranešti: „Broliai lietuviai, jei jūs skelbsite nepriklausomybę Lietuvoje, mes, mažlietuviai, jungsimės prie jūsų.“ Ir tai buvo netušti žodžiai.
Tai tokie įvykiai pasiekia mus iš XX amžiaus pradžios, o kas naujo Priekulėje šiandien? Sabina Vinciūnienė dar prieš konferenciją priekuliškius supažindino su Priekulės dvaro sodyba, Priekulės laisvės kovų ir tremties istorijos muziejumi, su Priekulės bažnyčių ir kai kurių namų istorija bei architektūra. Gaila, kad Stragnų dvarininko Mitelšteto koplyčia vis dar neatstatyta. Užtat priekuliškiai nuo šių metų naujojoje turgaus aikštėje galės pasidžiaugti menišku laikrodžiu, kuris rodo valandas iš visų keturių pusių. Jį padirbdino kalvis Valauskas iš Dituvos.
Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos moksleiviai drauge su mokytoja Daiva Kačinskiene paveldo dienai sukūrė filmą apie Priekulę. Puiku, kad bent mažas būrelis moksleivių pasidomi savo miestelio namais bei vaizdais.
Po konferencijos Priekulės kultūros centro artistai suvaidino istorinę dramą „Barbora Radvilaitė“. Žiūrovai, kvapą užkandę ir įsitempę, klausė artistų žodžių, o karalienė Bona sugebėjo vaidinti ir be žodžių…
Kasdieniniai Priekulės kvapai, sutvarkius vandentiekį ir kanalizaciją, taip pat tapo malonūs. Verslininko Budrio kepyklėlė „Cukrainė“ nuolat kvepia kepiniais, kurie vilioja ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius. Žuvies parduotuvė dvelkia gundančiais šviežiai rūkytos žuvies kvapais, valdiškos įstaigos – kava.
Muzikos mokykloje skamba muzika iki vėlyvo vakaro… Spalio 13 dieną Priekulės muzikos mokyklos salėje, pilnoje žiūrovų, koncertavo Klaipėdos universiteto Menų fakulteto magistrantas gargždiškis Jonas Balsys (vokalas) ir jo koncertmeisterė Narine Stepanian (fortepijonas), kilusi iš Armėnijos.
Programoje nuskambėjo Georgo Fridricho Hendelio arija „Digmore“, Amadėjaus Mocarto Papageno arija iš operos „Užburtoji fleita“, Don Žuano arija iš operos „Don Žuanas“, Figaro arija iš operos „Figaro vedybos“, Šuberto baladė „Liepa“, R. Planket markizo arija iš operetės „Kornevilio varpai“. Jaunasis dainininkas dainavo susikaupęs ir gana sėkmingai išpildė kūrinio dvasią. Visų nuotaika buvo kuo puikiausia. Jaunieji Muzikos mokyklos lankytojai plojo ypač širdingai. Pianistė žaismingai ir profesionaliai atliko keletą kūrinių, skirtų fortepijonui. Tai armėnų kompozitoriaus A. Doluxanian „Kregždutė“, A. Babadžanian „Elegija“, Ernesto Lecnona „Mazurka Glisando“.
Kad renginys būtų toks šiltas, daug savo geros energijos pridėjo Muzikos mokyklos mokytoja Regina Tulickienė, kuri gegužės mėnesį Priekulės poezijos mylėtojams surengė šiltą Poezijos šventę su mūsų poete Adele Sausiene ir Klaipėdos III amžiaus universiteto poetais bei dainininkais.
Dar vienas įspūdingas renginys vyko Priekulės bibliotekoje. Tai susitikimas su senu priekuliškiu vadovėlių autoriumi, logopedu ekspertu Juozu Danilavičiumi. Parašyti vadovėlį, kurio pagalba visi išmoksta skaityti, ne taip paprasta, kaip kai kam gali pasirodyti. Tokie susitikimai su vadovėlių autoriais turėtų vykti mokyklose. Tuokart nekiltų priešpriešos tarp autorių ir mokytojų, kurie galėtų pateikti savo pastabas, idant vadovėliai būtų tobulinami.
Martynas Purvinas rengiasi išleisti knygą apie Priekulę. Lauksime naujų susitikimų.
Edita BARAUSKIENĖ
A. VALAIČIO nuotr. iš „Bangos“ archyvo
