Kurmiškiai brangina gimtinės pavadinimą

Gilią istoriją turinčiame prieš kelis dešimtmečius melioracijos išdraskytame ir myriop pasmerktame Kurmių kaime Veiviržėnų seniūnijoje belikusios trys sodybos. Gyvena dvi vienišos senolės ir sunkiai į žemę besikabinanti jauna ūkininko šeima. Ištuštėjusiame Kurmių kaime plyti dirbamos žemės laukai. Buvusiose sodybvietėse ūkininkai sėja javus, gano gyvulius ir nesuka galvos dėl jo pavadinimo, tikriausiai atspindinčio šio krašto žmonių gyvenimo būdą.

M. Bočkienė:  „Man svarbiausia, kad čia būtų ramu.“Pasmerktas myriop

Neįprastą būdą reklamuoti vestuvių fotografijų verslą sumanė Dainoras Lukas. Į „Bangos“ redakciją jis atsiuntė elektroninį laišką, kad rajono Savivaldybei siūlo keisti Kurmių kaimo pavadinimą, nes „skamba neestetiškai“. Jis teigė, kad šios vietovės gyventojai dažnai tampa pašaipų objektais. „Ten gyvenantys žmonės nenusipelno, kad iš jų būtų šaipomasi, – rašoma laiške. – Siūlyčiau tokius kaimo pavadinimus: Amžinai tavo, Santuoka ir Meilė.“ Už pavadinimo pakeitimą jis siūlė 1000 eurų, kuriuos rajono Savivaldybei pervestų „Nacionalinis vestuvių nuotraukų albumas“.

Tai ir paskatino praėjusią savaitę pasižvalgyti Kurmiuose. Beveik per 10 kilometrų nuo Veiviržėnų seniūnijos centro nutolusiame kaime gyvenamąją vietą deklaravę 4 gyventojai, tačiau iš jų gyvena du.

Kurmių kaime ieškoti „pašaipos objektų“ padėjo Veiviržėnų seniūnijos vyresnioji specialistė Aldona Dėringienė, kilusi iš Šalpėnų ir gerai pažįstanti šį kraštą.

Iš Šalpėnų vieškelio įsukę į Kurmių kaimą, laimingai pervažiavome įtartinai atrodžiusį medinį tiltą per Judrės upelį ir porą kilometrų riedėjome lauko keliuku. Aplinkui – dirbama žemė, ganyklos. A. Dėringienė patikino, jog apleistos nėra nė lopo, nesvarbu, kad sodybų nėra. Vieni žemę nuomojasi iš savininkų, kiti įsigiję ją, nors gyvena kitur.

Išdraskė melioracija

Pagaliau pasiekiame pamiškėje prigludusią seną sodybą. Apie jos amžių liudija nuvirtęs jaujos stogas, nugriuvęs kalvės galas. Šimtmetį skaičiuojančioje troboje gyvena 86-erių metų MagdNyksta paskutinės Kurmių kaimo sodybos.alena Bočkienė. Jai priklausiusią sodybą prieš dešimt­metį našlė pardavė, bet vėliau iš savininkų išsinuomojo ir iki šiol gyvena. Gyvybinga, geros nuotaikos moteris pasakojo, jog prieš ketvirtį amžiaus ištekėjusi už našlio, bet jis jau senokai pasimirė. Į Kurmių kaimą Magdalena atitekėjo iš Legučių kaimo, Veiviržėnų seniūnijos. Ji sakė nežinanti, iš kur kilęs šis pavadinimas. „Kurmis – gražus gyvūnas, landžiojantis po žeme, bet kiek „iškados“ pridarantis, – šypsojosi Magdalena. – Bet man tas pats: Legučiai ar Kurmiai. Svarbu, kad būtų ramu, niekas nepultų.“ Ji prisipažino, kad čia patinka gyventi, nors pasišneka tik su savo katinu, šuneliu ir pulku vištų. Juk artimiausi kaimynai – už poros kilometrų, o vaikai aplanko kas tris savaites. Pasak M. Bočkienės, šis kaimas ištuštėjęs buvo jau tuomet, kai čia apsigyveno.

Kitas kelias veda per visą sovietmečiu melioracijos išdraskytą kaimą. Senoje sodyboje gyvena 6 metais už Magdaleną jaunesnė kaimynė Zofija. Šį pavasarį į amžinybę išlydėjusią vyrą, sunkiai besiorientuojančią šiame pasaulyje neregę našlę apsiėmė globoti giminaičiai, nes šeima buvusi bevaikė. Dar vienoje išlikusioje sodyboje jos paveldėtojas negyvena.

Ir vienintelis kaimo naujakurys Vidas Šiuparas, gavęs iš giminaičių žemės, bando ūkininkauti. Pagal savo kišenę susirentė neįprastą namelį ir gyvena su dviem vaikais. Sunkiai sekasi sudurti galą su galu. Pasikalbėti su juo neteko – ūkininko valdose radome tik pulką gandrų, besibičiuliaujančių su žąsimis ir antimis prie tvenkinio, bei netoliese vaikštinėjančią piendavę. Keli bidonai palangėje bylojo, kad ūkelyje yra daugiau melžiamų karvių.

Ne tik gimtinės atminimas

A. Dėringienė rodė laukuose stūksančius ąžuolus, kurie bylojo kadaise ten buvus sodybas, mokyklą. Sovietmečiu melio­racija palaidojo jas. Žmonės išsikėlė į Šalpėnus, Daukšaičius ar kitur. Čia likusios 3 sodybos. Kaimas pasmerktas myriop.

Ketvirtoje – atminimo akmuo šio krašto rašytojui Antanui Ramonui, gimusiam Kurmių kaime. Tai buvusi jo senelio Juozo Rupšio, mokytojo, sodyba. Tačiau trobos nebėra – tik ūkinis pastatas, klėtis, dar vienas statinys.

A. Dėringienė:  „Kurmių kaimą, kurio pavadinimas niekam neužkliuvo, išdraskė sovietmečiu.“Kurmių kaimo paribyje, gimtuosiuose Jonikaičiuose gyvenantis Domas Simalis nustebo išgirdęs, jog kažkas nori keisti šio kaimo pavadinimą. „Juk nebėra gyventojų. Man jokio skirtumo, koks kaimyninio kaimo pavadinimas“, – ištarė jis.

Kurmių kaime gimusi šalpėniškė Birutė Šiuparytė-Toliušienė pasakojo augusi 10 vaikų šeimoje. Ir kitos buvusios gausios, taigi veikė pradinė mokykla. „Bet niekam niekada neužkliuvo mūsų pavadinimas. Keista, kad dabar kažkam nepatinka – mes ir esam žemės kurmiai, – šyptelėjo Birutė, kurios pragyvenimo šaltinis – melžiamos karvės. – Tai kodėl reikia keisti? Mano liudijime parašyta, kad gimimo vieta – Kurmių kaimas. Ir kituose dokumentuose šis pavadinimas yra. Taigi Kurmiai – ne tik mano gimtinės atminimas.“

„Man brangus senasis Kurmių kaimas su buvusiais šviesiais žmonėmis ir šiame krašte vieninteliu rašytoju Antanu Ramonu. Jo mama Marija Rupšytė-Ramonienė, buvusi pradinių klasių mokytoja, mokė ir mane“, – kalbėjo šalpėniškė, buvusi bib­liotekininkė Janina Tamkienė.


Komentaras

  • Veiviržėnų seniūnijos seniūnė Edita Sluckienė:

    – Kurmių kaimas archyviniuose dokumentuose – Švėkšnos dvaro inventoriuje minimas 1644 m. 20 amžiaus pradžioje jame buvo 11 ūkių ir 89 gyventojai. Dabar šis kaimas beveik sunykęs. Pavadinimui keisti reikia svarių argumentų, o ne dėl to, kad skamba neestetiškai. Beje, pakeitus pavadinimą, daug keblumų susidarytų iš šio kaimo kilusiems žmonėms dėl nekilnojamojo turto įteisinimo ir kita. Beprasmiškos diskusijos, bereikalingas laiko gaišimas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių