Lapiai pavasarį sutiko jorėdami
Kad kuo greičiau būtų įsiliejama į naują gyvybės vešėjimo ratą, Vėžaičių seniūnijos seniūnas Liudas Laukaitis padėjo Lapių mokiniams pasodinti ąžuoliuką.
Augti, plisti, žaliuoti – tokia yra veiksmažodžio „jorėti“ reikšmė. Norėdama prižadinti augalus, medžius ir visa, kas gyva, Lapių pagrindinė mokykla surengė Jorės šventę, taip įprasmindama ir šiemet minimus Etnografinių regionų metus.
Žadino žemę šokiais ir dainomis
„Mūsų mokykla nuo seno skiria ypatingą dėmesį etninei kultūrai. Auklėtoja Danutė Kundrotienė užsiima su priešmokyklinio amžiaus vaikais. Edukaciniai užsiėmimai muziejuje, audimas staklėmis mokiniams jau ne naujovė. Jorės šventės aplinkui niekas nešvenčia, tad esame tuo išskirtiniai, puoselėjame senąsias tradicijas ir diegiame papročius jaunajai kartai“, – aiškino Lapių pagrindinės mokyklos direktorė Vilija Lukau
skienė.
Anot jos, Jorė – tai pavasario žalumos, žemdirbių ir arkliaganių šventė. Seniau ją dar vadino žemdirbių Naujaisiais metais. Jorė arba Joris – pavasario Perkūnas, vaizduojamas kaip raitelis, valdantis žemės raktus, prikeliantis augmeniją, po žiemos šalčių atrakinantis žemę, pasiunčiantis lietų. „Netrūko ir mūsų šventėje žalumos, nusiplovę ir lininiu rankšluosčiu nusišluostę rankas įėjome į mokyklos parko teritoriją pro žaliuojančius vartus. Gyvybę skleidėme šokdami, dainuodami. Dalyvavo tiek mūsų pagrindinės mokyklos ir globos grupės mokiniai, tiek iš Endriejavo, Pašlūžmio, Gargždų „Minijos“ progimnazijos, svečiavosi ir folkloro ansamblis iš Raudėnų. Visiems 
užteko ir sulos, ir rūgštynių bei dilgėlių sriubos. Radome laiko ir avinukus, ožiukus nuglostyti, arkliuko tempiamu vežimaičiu pasivėžinti“, – džiaugėsi V. Lukauskienė.
Vaizduotę atvėrė piešdami
„Pagal seną paprotį šią dieną šiukštu negalima net medžio šakelės nulaužti – parnešta namo ji gali gyvate pavirsti ir nelaimę prišaukti. Šis draudimas dar nuo tų laikų, kai Lietuvoje buvo daugybė šventų giraičių, šventų Gojų, kuriuose Gyvata, kaip gyvybės esmė, buvo palaikoma draudimais žudyti ar žudytis. Į tokį Gojų įbėgęs persekiojamas žmogus ar nusikaltėlis galėjo nebijoti būti nubaustas ar nužudytas. Jį saugojo šventas Gojus. Dėl to ir mes šventėje skyrėme ypatingą dėmesį medžiui – pasodinome ąžuoliuką“, – dėstė Lapių pagrindinės mokyklos pedagogė, Jorės projekto vadovė D. Kundrotienė.
Pažintis su lietuvių senosiomis tradicijomis Lapių pagrindinėje mokykloje vykdoma įvairiomis formomis. „Pradinukams pirmiausia buvo papasakota, kokia tai šventė, kuo ji ypatinga. Savo interpretacijas Lapių mokiniai perteikė piešdami. Visą mėnesį darbai eksponuojami mokyklos aktų salėje. Išrinkti pačių geriausių autoriai: Alina Lukaševičiūtė, Gabrielė Kmitaitė (Šiūparių pagrindinė mokykla), Pijus Jokubaitis, Evelina Murašovaitė, Pijus Skomantas (Vėžaičių pagrindinė mokykla), Ieva Sutkutė, Julija Ruškytė (Gargždų ,,Minijos“ progimnazija), Gintarė Genčiūtė (Endriejavo vidurinė mokykla).
KOMENTARAS
- Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, etnologas, profesorius Rimantas BALSYS: „Pasukus ratą atgal, iki krikščionybės ir dar bent porą šimtų metų po jos įvedimo, lietuviams buvo žinoma Ganyklio – gyvulių ir jų augintojų globėjo – šventė, kuri aprašyta M. Strijkovskio kronikoje. Prūsiškuose šaltiniuose tuo pat metu minimas Pergubrijus, į kurį pavasarį kreipiamasi tokia malda: „O didysis ir galingasis dieve Pergrubriau (Pargrubrius), tu išgeni žiemą ir grąžini visam kraštui lapus ir žolę, mes prašom tavęs, kad tu augintum ir mūsų javus, ir užgožtum visas piktžoles.“ Tad Ganyklis ir Pergubrijus yra šv. Jurgio, atkeliavusio su krikščionybe, pirmtakai. Jurginės žymi žemdirbių darbų pradžią: arimo, gyvulių išginimo į laukus, taip pat žalumos, žydėjimo proveržį. O Jorė yra romuviečių ir jų pasekėjų išmonė. Šios šventės pasekėjų yra ir šiandien. Molėtų muziejus kasmet švenčia. Kodėl Jorė? Šio tariamo teonimo (ar šventės pavadinimo) ištakos – lietuviški žodžiai jorė „pavasario žaluma“, jorėti „augti plisti“. Graži leksika. Tačiau tokiu vardu nei šventė, nei joks dievas rašytiniuose šaltiniuose, deja, nėra minimi. Kita vertus, tradicijos, šventės nuolat kinta, yra kuriamos ar net importuojamos. Tokiam kontekste, matyt, ir Jorė gali skleistis, žaliuoti bei žydėti…“
