Leftizmas, seksizmas ir kiti -izmai
Tarptautinė priesaga -izmas lietuvių kalboje gana produktyvi. Žodžiai su šia priesaga dažniausiai reiškia vienokių ar kitokių idėjų visumą, ideologiją, neretai turi ir neigiamą reikšmę. Dabar labai populiaru (kalbininkai tyli) kairuoliškas pažiūras įvardinti leftizmu, o jeigu leptelėjai ką nors ne visai korektiškai apie moteris, vyrus ar homoseksualus, tuoj būsi apšauktas seksizmo propaguotoju. Reikėtų paminėti ir feminizmą, nepotizmą, lobizmą. Šie žodžiai taip aktyviai braunasi į mūsų gyvenimą ir žodyną, kad negali jų išvengti.
Vyresnės kartos žmonėms teko ištverti stalinizmą, kiek jaunesni ryškiau prisimena marksizmo leninizmo laiką, kai reikėjo gyventi nuo vieno partijos suvažiavimo iki kito. Buvo metas, kai visi turėjome darniai žygiuoti komunizmo link, pionieriškose sueigose deklamuoti „Bolševiko kelią“ ir apgailėti baltųjų Amerikos kapitalistų skriaudžiamus negriukus, rašyti jiems laiškus ir siųsti laimingiausios pasauly šalies vaikų, t. y. mūsų, piešinius. Tada juodaodžius vadinome negrais ir tai nebuvo joks įžeidimas, nes užgniaužę kvapą skaitėme „Dėdės Tomo trobelę“ ar žiūrėjome rusų kino filmą „Cirkas“ su garsiąja Liubove Orlova. Tą žodį drąsiai vartojome ir vėliau, kai pasirodė visus pavergęs serialas „Vergė Izaura“, ištuštindamas gatves ir parduotuves, nes visi paknopstom skubėdavo namo, prie televizoriaus ekranų. Ir žodis „fazenda“ iš to filmo atkeliavo. Kokius serialus buvom matę iki tol? Per moksleivių atostogas rodydavo „Tadą Blindą“ arba vengrų – „Kapitoną Tenkešą“, suaugusiesiems – „Septyniolika pavasario akimirkų“, kaip nesugaunamasis rusų žvalgas Štirlicas naikina ištisus fašistinės kariuomenės pulkus, dar – lietuvių „Turtuolį vargšą“. Taigi rasizmas buvo kažkur ten, toli, tik ne pas mus. Todėl, kai būdama Seimo narė poetė Dalia Teišerskytė pavadino juodaodį „negru“, teko vargšei gerą pusmetį atgailauti ir atsiprašinėti, kol pagaliau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, jog mūsuose šis žodis neturi niekinančio, žeminančio atspalvio ir vartodami jį nieko specialiai neįžeidžiame. Bet, pripažinkime, baimė vartoti išliko visiems.
Panašiai nutiko Tokijo olimpinių žaidynių vadovui, kurio pasisakymas apie moteris išvertė jį iš posto. Ką jis pasakė? Ogi kad, išrinkus į komitetą daugiau moterų, posėdžiai būtų per ilgi, nes moterys daug kalba. Dar moterys nespėjo įsižeisti, o skandalas jau liepsnojo. Dabar lietuvius baigia sukiršinti brukte brukamas partnerystės įstatymas, Stambulo konvencijos ratifikavimas, t. y. patvirtinimas, iš naujo privertę aiškintis, kas yra šeima. Atrodytų, viskas aišku: vyras, moteris, vaikai, įprasta visuomenėje ir nepilna, ir bevaikė šeima. Tai tradicinė samprata, kurią Seimo dalis, nepaisydama didelio žmonių priešiškumo, užsimojo keisti. Suprantama, jog politikai turi atidirbti savo rinkėjams, bet tokie užmojai gal turėtų būti sprendžiami visos tautos, o ne saujelės rėksmingų parlamentarų? Gal tie procesai apskritai pernelyg ankstyvi ir mūsų visuomenė tam nepasiruošusi? Taigi sėdėjome, sėdėjome namų ūkiuose tyliai ir štai – sprogo burbulas. O kiek tokių burbulų dar laukia?
Lyg koks burbulas sproginėja ir įvairių premijų skirstymas. Už pasaulį be ribų Nacionaline kultūros ir meno premija apdovanotas rašytojas Saulius Tomas Kondrotas į žurnalisto klausimą, kaip jis asmeniškai vertina šį apdovanojimą, atsako: „Man nėra svarbu. Aš čia negyvenu.“ Taip, čia negyvena, jau seniai migruoja po pasaulį, laiko save kosmopolitu, jo kūrinių beveik niekas neskaito, tad ir premija jam nieko nereiškia. O tėvynainiai bruka vos ne per prievartą, laukdami, kad pasidžiaugtų, padėkotų. Situacija, kaip, pasodinus svečią prie vaišių stalo, išgirsti: „Čia viskas neskanu ir aš nevalgysiu.“ Nejauku, nesmagu ir netgi pikta. Betgi, kaip juokauja Juozas Erlickas, „jau daug kam Lietuva yra tik kaip vasarnamis, kur šiltuoju metų laiku atvažiuojama pailsėt, pažvejot. Po to vėl grįžtama į amerikas ir airijas. Ir taip iki naujų smagių atostogų.“
Prisėdėjom ir daugiau stebinančių dalykų. Pasirodo, kas penktas lietuvis, kaip skelbia statistika, neturi darbo, o štai bankininkai apstulbino žinia, kad neužtenka seifų lietuvių pinigams laikyti. Sukaupta neregėto dydžio suma, net devyni milijardai. Iš kur jie? Kokie aitvarai tuos turtus sunešė? Tarsi ne toje pačioje Lietuvoje gyventume? Tokia mintis kyla ir išgirdus apie privačios klinikos nuslėptus milijonus. Beje, šiai įstaigai, kaip nukentėjusiai nuo COVID-19, pasirodo, dar ir valstybės parama paskirta. Gal tai ir yra atsakymas, kaip kaupiasi milijardai. Iš tokių ir panašių milijonų.
Taigi, pinigų daugėja, tolerancijos mažėja, jausmas toks, lyg būtų laukiama, kada kas kokį -izmą užkliudys. Tada laikykis, žmogau! Tik norisi prisiminti ir priminti, kad yra pilietinė sąmonė, yra patriotizmas, kurie kol kas dar tvirtai saugo mūsų tautiškumą – žemę, papročius, kalbą. Kas be to būtume? Kažin ar išvis būtume?
Dalia DAUGĖLIENĖ
Gargždiškė
