Lemtingos aplinkybės lapiškio gyvenime
V. Kundrotas su žmona Elena beveik 30 metų kartu.
Be tėvų rūpesčio, globos ir meilės sunku tapti doru žmogumi, įsitvirtinti gyvenime, tačiau įmanoma. Tai patvirtino lapiškis Vytautas Kundrotas, užaugęs valdiškuose namuose. Visgi verslininkas pridūrė, kad turi palankiai susiklostyti aplinkybės.
Skaudi tema
Nuo kūdikystės užaugusiam valdiškuose namuose lapiškiui V. Kundrotui mama – tik žodis, kaip vardas Marytė ar Onutė. Sūnus jos nėra matęs, o tėvą sutikdavo vasarodamas pas močiutę, nuolat pykstantį, kad valstybė iš algos tiek daug alimentų išskaičiuoja jo išlaikymui. Ir kaip tėvas apsidžiaugė, kai sūnus sulaukė pilnametystės.
Tėviškos meilės ir šilumos Vytautas nepatyrė, tačiau ant tėvų nepyksta. Skaudi ši tema – apie tai kalbėdavo tik artimoje aplinkoje. Žmonos giminaičiai negalėjo atsistebėti: argi taip galėjo būti?
Tačiau praėjusį rudenį Lapių pagrindinėje mokykloje vykusioje konferencijoje, kur buvo susirinkę įvairių šalies globos namų vadovai, specialistai, V. Kundrotas atskleidė savo istoriją.
Nedaugeliui užaugusiųjų vaikų namuose pavyksta įsitvirtinti gyvenime, tapti visaverčiu visuomenės nariu. Ar žmogus yra savo laimės kalvis? „Dar turi palankiai susiklostyti aplinkybės“, – ištarė V. Kundrotas, įkūręs VšĮ „Mano Gargždai“, visuomenininkas, Lapių seniūnaitijos seniūnaitis, sukūręs šeimą, užauginęs dukras Agotą ir Eleną, neseniai susilaukęs anūkėlės Vincentos.
Nenutrūkęs ryšys su giminėmis
Vytautas užaugo Viešvilės vaikų namuose. „Tarybiniais metais auklėjimas buvo griežtas: taikė įvairias bausmes – vertė plauti tualetus, koridorius, neduodavo vaisių ir kita, tačiau aš neįsivaizdavau kitokio gyvenimo“, – kalbėjo V. Kundrotas. Jis pridūrė, kad dabar vaikų globos namuose ugdytiniams daug dėmesio.
Pasak pašnekovo, anuomet vaikų namuose skurdo nebuvo – valgydino sočiai, bet veikė savi įstatymai. Čia slėgė „diedovščina“ – smurtas ir patyčios. Vyresnieji vaikai įsakydavo mažesniesiems atiduoti savo uždirbtus pinigus arba versdavo vogti. „Teko vykdyti užduotis, nes priešingu atveju būsi sumuštas ir niekam nepasiskųsi“, – skaudžiais prisiminimais dalijosi Vytautas, paauglystėje bandęs kovoti prieš smurtą ir patyčias vaikų namuose.
V. Kundroto gyvenime ne viena palankiai susiklosčiusi aplinkybė. Nenutrūkęs ryšys su giminėmis – itin svarbus. Vasarą berniuką į namus parsiveždavo močiutė, tėvo mama. „Ji buvo šviesus žmogus, užaugino gausią šeimyną, buvo patriotiškai nusiteikusi, skiepijo tikėjimą ir lenkė prie darbo, – pasakojo Vytautas. – Ji netgi buvo liepusi dukterims, mano tetoms, pasiimti mus iš vaikų namų (ten augome trise) ir auginti savo šeimose, bet kažkodėl augome valdiškoje aplinkoje. Tikriausiai giminaičiams buvo patogiau, nes ten išlaikė.“ Pašnekovas prisiminė, kaip su „Volga“ atriedėdavo teta jų pasiimti, stebindama vaikų namų darbuotojus, kad vaikams tenka čia augti.
Vaikystėje Vytautui buvo gera pas močiutę, nors nesijautė nei mylimas, nei labai reikalingas. Jis išmoko šienauti, kitus darbus dirbti. Paauglystėje sunkiai sulaukdavo atostogų pabaigos – per ankštas pasaulis tapo.
Pokytis – statybininkų mokykloje
Skaudžiausio vaikystės išgyvenimo jis nepamiršęs iki šiol. Ketvirtoko akyse Nemuno vandenyse nuskendo 16 Viešvilės vaikų namų auklėtinių. Jauna auklėtoja-praktikantė leido plaukioti motorine valtimi, bet į ją susėdo tiek, kad ši neišlaikė, ir visi nugarmėjo į dugną. Buvo įlipęs ir Vytautas, bet draugai dėl vietos stokos išstūmė, ir jis nenuskendo. Argi ne lemtinga aplinkybė?
Vytautas prisipažino mokykloje neklausęs mokytojų, priešindavęsis tvarkai, tačiau mokėsi gerai. Visgi vaikų namų auklėtinio į technikumą nepriėmė.
Pašnekovas prisiminė, kad išleidžiamiems iš vaikų namų skirdavo „kraitį“ – drabužių, avalynės ir 200 rublių. Sulaukęs 14-os, ir Vytautas išėjo, anot jo, į laisvę. Tiesiai – į autobusų stotį. Čia – pirmoji savarankiško gyvenimo pamoka. Iš kažkur prisistatę chuliganai pareikalavo atiduoti daiktus ir pinigus…
Į technikumą nepriimtas V. Kundrotas įstojo į Klaipėdos statybos mokyklą. O čia pedagogų požiūris buvo kitoks – pasiūlė tapti grupės seniūnu. Atvykę vaikų namų auklėtojai paklausė, kur „tas chuliganas Kundrotas“, o šie nustebo, kodėl jis chuliganas? „Didelis stimulas kabintis į gyvenimą buvo ši mokykla – tapau statybos darbų meistru. Ir tėvas buvo statybininkas, taip pat kalvis – ir kalvystei potraukį, matyt, iš jo paveldėjau“, – svarstė pašnekovas.
Jau mokydamasis įgijo statybos darbų patirties – išmoko mūryti, betonuoti, montuoti karkasus ir kita. Grįžęs iš kariuomenės, dirbo statybininku. „Bendraujant su išsilavinusiais žmonėmis stiprėjo intelektas“, – sakė pašnekovas. Neseniai jis kolegijoje baigė bakalauro studijas.
Tėvo pareigas suvokė sulaukęs dukrų
V. Kundrotas su žmona Elena beveik 30 metų kartu. „Suvokti, kas yra šeima, padėjo jos tėvų šeima, – kalbėjo pašnekovas. – Kas yra tėvo pareigos, supratau gimus dukroms. Džiaugiuosi jomis. Jos sveikina mane su Tėvo diena, o aš savo Eleną – su Motinos.“
Jis garsiai svarstė, kas būtų nutikę, jeigu anuomet jo, kūdikio, nebūtų paėmę iš alkoholikų šeimos ir apgyvendinę vaikų namuose? Dar viena palanki aplinkybė?
Vytautas džiaugėsi: visuomenėje yra žinomas, gali padėti kitiems per naujienų portalą „Mano Gargždai“.
Lapiškis patenkintas gyvenimu Lietuvoje, nors daugelis, anot jo, niurzgia, kad čia blogai. „Atsigręžkite, kas buvo prieš kelis dešimtmečius, ir palyginkite pasiekimus. Visi mes labai gerai gyvename“, – kalbėjo nuo Sąjūdžio laikų politika domėjęsis, drąsiai reiškęs savo nuomonę, visuomeniniame gyvenime dalyvaujantis V. Kundrotas.
