Mamutės laiško neįveikia joks laikas
„Aš turiu 120 Mamutės rašytų laiškų. Be abejo, jų yra ir pas kitas seseris ir gimines. Daugiausia rašydavo apie darbus ir sveikatą, bet vienas kitas laiškas ryškiai perteikia jos pažiūras, jausmus ir nuotaikas, todėl pacituosiu ištrauką iš 1955 m. rašyto laiško, tik kalbą ir rašybą priderinsiu prie bendrinės kalbos“, – „Bangai“ sakė gargždiškė Donata Leketienė. Jos mama buvo baigusi mokykloje tik du skyrius, rašydavo pasvaliečių tarme, be skyrybos ženklų.
„Danute, taip neseniai rašiau tau laišką, bet šiandien toks gražus oras, labai noriu su jumis pasikalbėti. Parašysiu Janytei ir Genutei – galvoju, kad jums bus linksmiau. Rašau nuo ryto, bijau, kad po pietų gali kas ūpą sugadinti, tada ir kalba išeitų nekokia. Atsikėliau iš ryto, prieš saulei tekant. Taip tyku: niekas nejuda, tik iš kaminų dūmai kyla tiesiai aukštyn. Gerokai pakilę linksta kas kur: vieni į šiaurę, kiti į pietus. Vėjo nėra nė trupučio. Taip ramu. Taip gera. Priėjus prie kūtės, karvytė pirma pasveikina: ji visada, kada išgirsta, kad einu, tuoj subaubia. Ir vištos dabar anksčiau kelias: kai pradarai kūtę, tuoj skrenda nuo laktų. Kaip man gera ir ramu, negaliu nė apsakyti. Išėjau vėliau, jau saulelė buvo patekėjus, ir vėl gražumas neregėtas. Tada buvo nebe taip tyku: varnos karksėjo ir zylės cypsėjo, bet nesmarkiai, nes buvo stipriai pašalę. O man tik norisi giedoti „Siela mano garbina…“ ir apglėbti visą pasaulį. Galvoju apie jus. Kaip būtų gera, kad ir jūs jaustumėt tokį ramumą. Kada aš buvau tokių metų kaip jūs, oi, kiek tada buvo tokių ramumų, labiausiai vakarais. Tokiu laiku visada ausdavau. Vakare apsiruošusi sėsdavau ant prieklėčio ir norėdavau dainuoti, kad visiems būtų ramu ramu. Ir vis norėdavau apkabinti visus žmones, sakyti – neverkit ir nesibarkit. Taip begalvojant man pačiai išriedėdavo ašara, pasiilgdavau visų ir galvodavau, kodėl niekas manęs nesupranta. O užvis mano didžiausias noras buvo, kad aš niekam nekliūčiau. Šokdavau nuo prieklėčio ir paėmusi lopetą leisdavau vandenį iš balutės į kitą balutę, o labiausiai iš darželio. Ir norėdavau, kad tik mama ilgiau nešauktų valgyti. O klausyk – jau ir šaukia. Dar iš karto ir neklausydavau, bet kai antrą sykį išgirsdavau, tada visada bėgdavau tekina. Kokios laimingos buvo tos dienos… O dabar, kai pažiūri į tokio amžiaus žmones, kur jų ramumas, kur darželiai, kur gėlės? Nieko nebėra. Kur meilė tarp mergaičių? Visi nervuoti, o pavydo pavydo… Kaip aš norėčiau, kad jaustumėt tokią laimę, kaip aš kad jaučiau. O dirbti dirbau daug daugiau ir galvą šukuodavau tik per prietemį. Nebuvau nė valandėlės be darbo, o kiek dainavau. Kai ausdavau ir nebūdavo nieko viduj, taip dainuodavau, kad net lauke girdėdavos. Ir niekas nebarė už tai. Užeidavo kartais ir liūdnumas, bet kai dabar pagalvoju, visai be reikalo. Mano vaikeli, mokėkit džiaugtis, kol laikas, nors jūsų gyvenimas visai kitoks…“ – šis Donatos Leketienės mamos prieš kelis dešimtmečius parašytas laiškas tebedvelkia nuoširdumu, rūpesčiu, vertybinėmis nuostatomis, kurių negali įveikti joks laikas.
