Mataičiai sensta, bet nenyksta

Mataičiai, vienas iš didesnių Judrėnų seniūnijos kaimų, nuo jos centro nutolę 9 km, o nuo Gargždų – 32 km. Tačiau ratuotiems mataitiškiams vienas juokas asfaltuotu keliu įveikti šį atstumą. Gal dėl to čia atsikrausto jaunos šeimos – ryškėja kaimo atsigavimo ženklai. Čia ūkininkauja stipriausi seniūnijoje ūkininkai Ruškiai. Vyresni žmonės gyvena tradiciškai – dauguma laiko gyvulių, paukščių, o jaunimas važiuoja dirbti į miestą.

Mataitiškiai gyvena tradiciškai

„Mataičiai prasideda ne ten, kur stovi riboženklis, bet gerokai arčiau, neprivažiavus jo. Va, čia, ties grioviu“, – parodė Mataičių seniūnaitė Ilona Lygnugarytė, į kurios sodybą ir sukama pro šią vietelę. Čia gimusi, augusi ir niekur neišvažiavusi moteris su tėvais gyvena senolių troboje, todėl geriausiai pažįsta kaimą. Be to, dirba socialine darbuotoja Judrėnų seniūnijoje, tačiau turi tik dalį etato.

Pasak seniūnaitės, mataitiškiai su užsidegimu sutiko nepriklausomybės atkūrimą. „Įkūrus bendrovę, visi vieningai plušėjo. Bet žmonės atsiėmė žemę ir išėjo ūkininkauti. Bendrovė iširo, nebeliko darbo. Pieno, gyvulių supirkimo kainos krito – neapsimokėjo auginti, o darbo nebuvo“, – pasakojo I. Lyg­nugarytė.

Taigi Mataičiai pradėjo tuštėti, kaip ir kiti, ne tik rajono paribyje esantys kaimai. Ilonos tėvai taip pat susigrąžino senolių žemę ir ūkininkavo. Iš jų moteris perėmė ūkį. Pasiligojusius tėvus dabar prižiūri. Jaunoji ūkininkė pasinaudojo europine parama ir įsigijo technikos. Ji laiko 10 melžiamų karvių, prieauglio. Ir visgi Mataičiuose, kaip reta, gausu besiganančių galvijų. Daugiausia jų laiko ūkininkai Laima ir Raimondas Ruškiai, plėtojantys pieno ūkį. Pastarojo brolis Linas su žmona Vaida augina mėsinius galvijus. Jie dirba apie 300 ha žemės – vieni iš stambesnių ūkininkų rajone. Jiems padeda ir tėvai – Genovaitė ir Antanas Ruškiai, gyvenantys su sūnaus Raimondo šeima. Šie ūkininkai, pasinaudoję europine parama, sėkmingai plėtoja verslą. Jie taip pat išradingai tvarko savo sodybas.

I. Lygnugarytė patikslino, kad dar 3 ūkininkai laiko po 10–30 melžiamų karvių, o keli – po vieną karvelę. Paukščių auginama beveik kiekvienoje sodyboje.

Trobas atnaujina sugrįžusieji

Mataičiuose į akis krito kelios renovuotos trobos, o kai kurios remontuojamos. Tačiau užkliuvo ir viena kita negyvenama sodyba. Tačiau seniūnas Zigmantas Siminauskas patikino pastebėjęs gerą socialinį reiškinį: pastaraisiais metais čia sugrįžo jaunų šeimų. Galbūt ateityje ir šiose kas nors įsikurs. Jis taip pat kalbėjo, jog vasarnamių kultūra iš Judrėnų pasiekusi ir Mataičius: puikiai sutvarkytos sodybos šeimininkai čia praleidžia tik vasarą ir savaitgalius.

Prieš metus Aurelijus Urbonas į gimtuosius Mataičius iš Klaipėdos parsivežė žmoną Liną su dukrele Austėja. Uostamiestyje nuomojusi butą, šeima čia nusipirko trobą su nemažu sklypu. Vyras prisipažino, kad nuoma įkyrėjusi: čia turės ne tik savo būstą, bet ir žemės. Jau šią vasarą užsiaugino daržovių, o kitais metais planuoja užsiveisti paukščių. Tačiau didžiausia naujakurių svajonė – renovuoti namą. Tam reikės daug lėšų, bet Aurelijus patikino nenorintis, kaip kiti bendraamžiai, uždarbiauti užsienyje ir prisipažino, kad šeima svarbiau nei turtai. Vyras dirba Klaipėdoje, tačiau dirbant pamainomis nereikia kasdien važinėti. „O čia man priprasta vieta, pažįstami žmonės. Tylu, ramu, nepasitaiko vagysčių – kitur gyventi nenorėčiau“, – patikino Aurelijus, kuriam pritarė žmona. Sutuoktiniai pasakojo bendraujantys su kaimynais. „Geri žmonės čia gyvena, bet senbuviai turi savo tvarką, o mes norėtume kitaip gyventi“, – neslėpė pašnekovai.

Darbštūs nebadauja

Regina Dausynienė, su dukrele grįžusi iš Gargždų, kol kas glaudžiasi pas savo mamą Vandą Kundrotienę. „Kur vyras? O kur dabar visi vyrai? Užsienyje, – atsakė Regina. – Keliolika metų jis važinėja dirbti į Norvegiją. Juk Lietuvoje badu numirtum.“

„Nenumirsim, tik reikia dirbti, suktis“, – bandė prieštarauti mama, kurios kieme pilna įvairių paukščių, o kaimynų palangėje ganėsi du galvijai.

V. Kundrotienė paaiškino, kad mirusių šeimininkų sodybą prieš kelerius metus nusipirkę miestiečiai, tačiau negyvena, tik žolę atvykę nupjauna. „Kodėl pirko? Gal norėjo biznį padaryti, bet čia jo neišvarysi“, – įsitikinusi mataitiškė. Ji pridūrė, kad savo nupirktą namą padovanojusi dukrai Reginai.

„Mes jį renovuojame – sutvarkėme fasadą, kitais metais pertvarkysime vidų“, – sakė R. Dausynienė. Ji pridūrė: „Nesame miręs kaimas. Siūlau sugalvoti kaimui šventę, bet kiekvienas užsiėmęs, per savo gyvulius gyvenimo nemato.“ Jos nuomone, geriau atsisakyti ūkio ir važinėti dirbti į miestą.

Pašnekovė pastebi kaimo atsigavimo ženklų – grįžta jaunos šeimos. „Antai Dalia atsikraustė į močiutės trobą, – kalbėjo ji. – Savaitgaliais iš Gargždų atvažiavę draugai sako, kad jiems čia patinka, nes gražu.“

Seniūnas akcentavo, jog Mataičiuose iš kai kurių vietų atsiveria įspūdinga Šalpės slėnio panorama, o netoliese esantį Norgėlų piliakalnį šis upelis juosia iš trijų pusių. Jis priminė ir Šalpės kalnelį su dievdirbių kūriniais.

Susirinkimų vieta – autobusų stotelė

Seniūnaitė I. Lygnugarytė suskaičiavusi, jog Mataičiuose yra 31 sodyba, kur gyvena apie 100 žmonių. Iš jų ketvirtadalis – vyresnio amžiaus, yra apie 20 vaikų, kurie mokosi Judrėnuose ar Veiviržėnuose.

Pasak judrėniškės Onos Bud­vytienės, Mataičiai gyvavę apie 1958–1960-uosius metus. „Tuomet čia buvo kolūkio centras, veikė mokykla. O kiek žmonių, jaunimo gyveno. Eidavome į šokius, nors kultūros namų dar nebuvo“, – jaunystę prisiminė iš Mizgirių kilusi Ona.

Ilona pasiguodė, jog Mataičių kaimo bendruomenė neturi kur susirinkti. „Autobusų stotelėje yra skelbimų lenta, kurioje kabinu skelbimus apie tai, kas vyksta seniūnijoje“, – pasakojo seniūnaitė.

Su kaimo gyventojais ji palaikanti ryšius nuolat – už tai neseniai jai įteiktas rajono Savivaldybės padėkos raštas. Seniūnaitė pasidžiaugė, kad gimtojo kaimo žmonės noriai renkasi bendram darbui – švarinti, gražinti aplinką. „Man brangūs Mataičiai, nes čia prabėgo vaikystė, jaunystė. Čia senolių, tėvų namai“, – nuoširdžiai ištarė mataitiškė.