Medžiotojai nuo bado gelbsti žvėris ir šviečia visuomenę
Kai laukus ir miškus užkloja toks storas sniego patalas, kaip šią žiemą, susirasti maisto kai kuriems žvėrims tampa labai sunku. Šiuo metu išgyventi jiems padeda medžiotojai, kurie į savo medžioklės plotų šėryklas veža pašaro. Kad laukiniams gyvūnams netektų kęsti bado, nori padėti ir kiti gamtos mylėtojai, tačiau ne visi žino, kaip tai daryti. Klaipėdos rajono medžiotojų ir žvejų draugijos vadovas Algirdas Skuodas ir medžiotojų klubo „Veivirža“ vadovė Alina Grigaitytė-Dromantienė ragina žmones gamtoje elgtis atsakingai. Pažinti gamtą vaikai nuo praėjusių metų gali dalyvaudami projekte „Vaikai gamtoje“, kuris vyksta visoje Lietuvoje.
Rūpinasi, kad nealktų
„Šiuo metu Klaipėdos rajono medžiotojų ir žvejų draugija vienija 6 klubus ir būrelius, kuriuose yra 262 nariai. Kiekvienas iš jų ne tik medžioja, bet ir rūpinasi, kad laukiniai gyvūnai nekęstų bado. Dabar, kai keliasdešimties centimetrų storio sniego sluoksnis, ypač sunkus laikas stirnoms, kurios negali laisvai judėti ir prisikasti iki žemės, kad pasiektų želmenų“, – sako Klaipėdos rajono medžiotojų ir žvejų draugijos vadovas Algirdas Skuodas. Stori sniego patalai stirnoms pavojingi ne tik dėl bado: gulėdamos ant sniego jos gali susirgti peršalimo ligomis ir tai gali pakenkti jų populiacijai. „Jei žmonės gyvena prie miško ar mato, kad sode lankosi stirnos, galėtų vienoje vietoje sumindyti sniegą ir padėti šieno joms atsigulti“, – pataria medžiotojas, tačiau perspėja, kad bet kur pilti miške pašaro ar numesti šieno nereikėtų. Žvėrys koncentruojasi tam tikrose vietose, nes žiemą stirnoms ir kitiems elniniams gyvūnams lengviau išgyventi būriuose, bandose. Jie įpratę lankytis prie medžiotojų įrengtų šėryklų, į kurias šie dabar maišais veža grūdus, burokus, morkas, o įrengtos stebėjimo kameros užfiksuoja, kad netrukus pasirodo ir stirnos, kurioms pirmiausia ir skirtas pašaras.
„Blogiausia, kai sniegas patirpsta ir vėl užšąla. Ypač skausminga tai stirnoms, kurios gali susižaloti kanopas, kojas, o jos net lūžta. Šernams sniegas nėra didelis išbandymas, – skirtumus paaiškina A. Skuodas ir pripažįsta, kad gamtoje turi vykti natūrali atranka. – Nereikia labai dramatizuoti, nes sveikas gyvūnas gamtoje išgyvens, susiras maisto, o paliegęs, susižalojęs taps maistu kitiems gyvūnams.“
Tikslas – sugrąžinti vaikus į gamtą
Apie gamtoje vykstančius procesus, ekosistemos ratą, kaip pastebi medžiotojų klubo „Veivirža“ vadovė A. Grigaitytė-Dromantienė, žinių trūksta tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Tikimasi, kad projektas „Vaikai gamtoje“, ilgalaikė nacionalinė iniciatyva, įkvėpta Danijos gamtos mokyklos modelio, vaikams suteiks ne tik žinių, bet ir ugdys pagarbą ir meilę gamtai, o buvimas joje stiprins vaikų sveikatą.
„Projekto siekis – sugrąžinti vaikus į gamtą, atitraukti juos nuo telefonų ir kitų ekranų, ugdyti atsakingą požiūrį į aplinką. Išsikeltas tikslas ne tik supažindinti vaikus su Lietuvos gamtos grožiu ir įvairove, bet ir suteikti jiems praktinių įgūdžių, reikalingų gamtos pažinimui“, – paaiškina projekto Klaipėdos apskrityje kuratorė A. Grigaitytė-Dromantienė, jau įsitikinusi, kaip smagu mokyti vaikus, o jiems mokytis pažinti gamtą per jutimus.
Suburti savanoriai organizuoja vaikams interaktyvias paskaitas, kuriose naudoja ne tik skaidres, bet ir žvėrių kailius, ragus, iltis, kad vaikai galėtų juos paliesti.
Be paskaitų mokyklose ar kitose vietose, savanoriai (Klaipėdos apskrityje jų yra 5) kviečia ir į pusdienio ar vienos dienos išvykas gamtoje, kad vaikai praktiškai pritaikytų įgytas žinias, stebėtų gyvūnus, tyrinėtų augalus ir mokytųsi orientuotis vietovėje.
„Vaikai gamtoje“ kuratorės Klaipėdos apskrityje A. Grigaitytės-Dromantienės nuomone, kad projektas vyktų sėkmingai, labai svarbus mokytojų įsitraukimas: „Pagrindinis mokytojo vaidmuo yra vaikų paruošimas klasėje prieš edukaciją, asistavimas edukacijos metu bei savirefleksijos ir grįžtamojo ryšio apibendrinimas.“
Ką gi vaikai, projekto dalyviai, patirs ir sužinos? „Vaikus supažindinsime su gyvūnų skirtumais, kas kuo minta, mokysime pažinti žvėrių pėdsakus. Tai ne tik pėdos, įmintos žemėje ar sniege, bet ir tai, kas palikta ant medžių: elniai ir stirnos į juos valosi pūkuotus ragus, pelkėje išsivoliojusi šernų banda, bėgdama pro medžius, juos nubraukia šonu. Dauguma vaikų nežino, kaip klykia gervės, kaip loja pabaidytos stirnos, kokius garsus skleidžia lapės“, – paaiškina gamtos mylėtoja, norinti, kad kuo daugiau vaikų pažintų gamtą ir negailinti savo laiko neatlygintinai veiklai.
Dėl projekto „Vaikai gamtoje“ veiklų (paskaitų mokyklose ar kitur, dienos stovyklų) Klaipėdos apskrities ugdymo įstaigos gali kreiptis el. p. alina.dromantiene@gmail.com.
Bando pakeisti nuomonę
Medžiotojų klubo „Veivirža“ vadovė Alina mano, kad tik suvokę, kas ir kaip vyksta gamtoje, kokios yra ekosistemos, žmonės supras, koks medžiotojų vaidmuo gamtoje. „Vaikai klausia, kodėl medžiojame, pavyzdžiui, bebrus. Kai paskaitos metu parodome, kokią žalą daro per didelė šių gyvūnų populiacija, kad jie nugraužia ne tik karklus, bet ir vertingus medžius, net ąžuolus, kad užtvenkia kanalus, gadina melioracijos sistemas, užtvindo miškus, tada supranta, kodėl reikia medžioti bebrus“, – dėsto patyrusi medžiotoja, kuri praėjusį rugsėjį į bebrų medžioklę pakvietė ir medžiotojų šeimos narius – žmonas, vaikus. Nuobodu nebuvo niekam: į 6 komandas buvo suskirstyta po 4–5 medžiotojus ir jų šeimos narius. Bebrų užtvankų ardyme dalyvavo visi susirinkusieji. Atlikę šį darbą medžiotojų šeimos nariai stebėjo bebrų medžioklę.
„Kur daugiau elnių, didelę žalą patiria pasėliai, taip pat ir miškai. Jei nė trupučio nekontroliuosime žvėrių populiacijos, bus blogai. Žmonės nežino, kad ūkininkams už jų pasėliams žvėrių padarytą žalą, patirtus nuostolius atlygina medžiotojai. Valstybė atlygina tik už lokių, stumbrų ir vilkų padarytą žalą, – paaiškina A. Grigaitytė-Dromantienė. – Neišmanydami, ką ir kodėl daro medžiotojai, žmonės kartais net kenkia – naikina inventorių.“ Alinai, kaip medžiotojų būrelio vadovei, pernai teko kreiptis į policiją dėl žvėrių stebėjimo kameros sugadinimo. Neilgai trukus atsirado kaltininkė, kuri nurodė poelgio motyvą: „Man pikta ant medžiotojų.“ Tad akivaizdu, kad būtina šviesti ir vaikus, ir suaugusiuosius, kad medžiotojai nėra gamtos priešai, o atvirkščiai – draugai.
Įrengtos kameros padeda stebėti gyvūnus ir sužinoti, kokių daugėja, o kokių mažėja. Vis dažniau, pasak Alinos, pasitaiko plėšrūnų – vilkų, lūšių. Elnių daugėja, o briedžių mažėja. Šernų po afrikinio kiaulių maro yra sumažėję, bet jų populiacija po truputį auga.
„Gamtoje gali rasti nusiraminimą, tačiau, esant tam tikroms sąlygoms, reikia mokėti gamtoje išgyventi. Medžioklė nėra žiaurus elgesys su gyvūnu“, – teigia A. Grigaitytė-Dromantienė ir prisipažįsta, kad kol nemedžiojo, pati nežinojo daug dalykų.
Laima ŠVEISTRYTĖ
A. Grigaitytės-Dromantienės asmeninio archyvo nuotr.
Medžiotojų klubo „Veivirža“ vadovė A. Grigaitytė-Dromantienė nesiūlo žvėrių maitinti prie sodybų, nes vėliau jie gali pridaryti nemenkos bėdos: vieni, pasak jos, nugrauš medelius, kiti, pavyzdžiui, lapės, mangustai platina ligas, parazitus, pjauna paukščius ir net gyvulių jauniklius. Alina tuo įsitikino pati, mat 13 ėriukų papjovė į sodybą įsisukusios lapės.
Medžioklė – pomėgis, bet medžiotojai ne tik medžioja. Kai kelyje gyvūną partrenkia automobilis ar kita transporto priemonė, pranešama tel. 112. Tada yra informuojamas medžioklės ploto, kuriame įvyko nelaimė, medžiotojų būrelio vadovas. Medžiotojai atsakingi už įvykio vietos sutvarkymą ir sužaloto ar nugaišusio gyvūno pašalinimą.
