Mokyklą po 70 metų aplankė buvęs mokinys iš Sibiro

Paskutinę viešnagės Lietuvoje dieną buvęs tremtinys A. Šlušnys (dešinėje) apsilankė Lapių pagrindinėje mokykloje, kurioje mokėsi prieš 70 metų, ir sutiko lapiškį A. Kundrotą. Du Antanai susėdo į seną mokyklinį suolą ir prisiminė vaikystės metus.

„Mokytojai turi mokyti vaikus taip, kad mylėtų Tėvynę, savo žmones, kad jie nenorėtų išvažiuoti iš Lietuvos. Čia reikia leisti šaknis, gimtojoje žemėje“, – po 70 metų apsilankęs Lapių pagrindinėje mokykloje sakė buvęs jos mokinys Antanas Šlušnys. Neseniai dvi savaites svečiavęsis Lietuvoje pas gimines, lankęs artimųjų kapus jis vėl sugrįžo į Sibirą, kur po tremties sukūręs šeimą pasiliko gyventi.

Tremtinys liko Sibire

Pažvelsio kaime Antano Šlušnio tėvų sodybos vietą primena tik seni medžiai ir kryžius. Kadaise čia gyveno gausi šeima, kurioje klegėjo net 9 vaikai. 1951 m. spalio 2 d. namuose buvo tik Antanas su broliu Pranu ir mama. Ta diena Šlušnių šeimai tapo lemtinga: vieni liko Lietuvoje, o Antanas su broliu ir mama atsidūrė tremtyje Sibire. „Po dvidešimties dienų mus išlaipino iš traukinio Krasnojarsko krašte, Ačinske. Buvau 13 metų. Į mokyklą nėjau. Man teko vežti iš upės vandenį girdyti arkliams. Mama siuvo. Kadangi darbo turėjo, mes nevargom taip, kaip kiti“, – pasakojo A. Šlušnys. Po metų jis tapo traktorininku ir visą gyvenimą dirbo Sibiro žemę, vėliau vadovavo ūkiui ir už darbą pelnė daug apdovanojimų. Antanas ir dabar turi technikos ir dirba 200 hektarų žemės. Gyvena Ačinsko rajone, Borcy kaime, į kurį buvo atvežtas kaip tremtinys.

A. Šlušnys po tremties taip ir negrįžo gyventi į tėvynę: sukūrė šeimą, susilaukė dviejų sūnų ir dukros. Mama ir vėliau ištremta sesuo Valerija į Lietuvą parvažiavo 1957 m. Dabar 82 metų vyriškis nekeikia likimo, tik apgailestauja, kad liko vienas – Sibire mirė ir brolis Pranas, ir Antano žmona, ir vienas sūnus. Tiesa, Borcy kaime, kuriame tik viena gatvė, o joje per 40 namų, gyvena sūnus Vladimiras, netoli Ačinske – ir dukra Zinaida, auga anūkai ir proanūkiai.

Traukia vaikystės vietos

Buvęs Sibiro tremtinys į Lietuvą sovietmečiu sakė atvažiuodavęs gana dažnai: kelionė nebuvo brangi, nereikėjo vizos. „Paskutinį kartą Lietuvoje buvau 2000 metais. Iš mūsų didelės šeimos besame dviese – ką tik aplankiau Marijampolėje gyvenančią seserį Valeriją“, – protarpiais kalbėdamas lietuviškai, protarpiais rusiškai, dėstė A. Šlušnys. Vyriškis prisipažino: kad neužmirštų gimtosios kalbos, dirbdamas traktoriumi vienas pats dainuodavo lietuviškas dainas, o vaikai taip ir neišmoko lietuviškai. Lietuvoje yra buvusi visa šeima, o šioje kelionėje į gimtinę Antaną lydėjo dukra Zinaida ir brolio dukra Valentina.

Dviem savaitėm į tėvynę sugrįžęs vyriškis ne tik lankė gimines, artimųjų kapus, bet ir troško susitikti ar bent ką sužinoti apie buvusius klasės draugus ir mokytojus. Ne veltui iš Sibiro atsivežė dvi nuotraukas: vienoje 1949 m. jis su bendraamžiais ir mokytoja Mikoliškių mokykloje, o kitoje 1951 m. – Lapių mokykloje. „Mikoliškiuose liko tik mokyklos pastatas, todėl abi nuotraukas noriu padovanoti Lapių mokyklai, o mokytojus pasveikinti su neseniai švęsta Tarptautine mokytojų diena“, – jaudindamasis sakė A. Šlušnys, vos įžengęs į „Bangos“ redakciją, o netrukus ir į Lapių pagrindinę mokyklą. Klaipėdiškė Antano brolio dukra Valerija Melnikovienė pasirūpino, kad dėdės svajonė aplankyti buvusią mokyklą išsipildytų. Lapių pagrindinėje mokykloje jos mokinio po 70 metų laukė staigmena: ant laiptų pasitiko ne tik mokytojos, pažinusios Antano šeimą, bet ir vaikystės laikų geras pažįstamas lapiškis Antanas Kundrotas.

Išsiaiškinę, kad nėra klasės draugai, du Antanai kalbos vis dėlto nepritrūko: prisiminė, kas kur gyveno, iš kurios pusės į mokyklą ateidavo, minėjo klasės draugų, mokytojų, mokiusių juos medinėje mokykloje, pavardes. Atrodė, jei būtų buvę sniego, į svečius atvykęs Antanas kaip mat būtų suradęs tą kalnelį, nuo kurio žiemą čiuožinėdavo su mokytoja Ona Grabyte.

„Medinę mokyklą teko nugriauti, nors daug kas neleido. Vis dėlto tai reikėjo padaryti, kad dabartiniai vaikai turėtų geresnes sąlygas mokytis“, – sakė Lapių pagrindinės mokyklos direktorė Vilija Lukauskienė, kartu su pedagogėmis linkėdama svečiui iš Sibiro sveikatos ir nepamiršti Lapių, o jei dar kartą atvažiuotų į Lietuvą, būtinai užsukti. „Auklėkite vaikus patriotais, kad jie nenorėtų išvažiuoti iš tėvynės, kad mylėtų savo žemę ir žmones“, – atsisveikindamas sakė A. Šlušnys.

Mokyklos direktorė svečiui ir jį lydėjusiai V. Melnikovienei padovanojo knygą „Klaipėdos rajono Lapių mokykla 1918–2008 m.“ „Kasmet pasitaiko, kad mokyklą aplanko buvę mokiniai, tačiau iš Sibiro – pirmą kartą“, – sakė V. Lukauskienė.

Laima ŠVEISTRYTĖ

A. VALAIČIO nuotr.