„Mokykla yra gyvas organizmas, o ne stabas“, – sako pedagogė Rasa Rusteikienė
„Pavasarį puikioje paskaitoje išgirdau man labai priimtiną režisieriaus, aktoriaus Valentino Masalskio išsakytą mintį: „Mokinys kuo dažniau iš mokytojo turi išgirsti tai, ko negali rasti internete. Vadinasi, turi dalintis savo patirtimis.“ Stengiuosi būti tokia mokytoja“, – kalbėjo R. Rusteikienė.
Kasmet analizuojant egzaminų sesijos rezultatus kalbama, kad reikia keisti švietimo programą. Visgi metai po metų skamba ta pati daina – beveik niekas nesikeičia. Su „Vaivorykštės“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rasa RUSTEIKIENE kalbuosi apie ateities mokyklos koncepciją, drąsą laisve ir kuriamų santykių svarbą.
Išrandama kasdien
– Koronavirusas paženklino dalį mokslo metų. Kokie šie metai Jums buvo?
– Kupini iššūkių, kuriuos praėjusių mokslo metų pradžioje pati išsikėliau. Mąsčiau, jog vėl labai noriu su mokiniais dirbti kūrybinius darbus, nes matau juose didelę prasmę. Tai yra nelengva, bet įdomu ir reikalinga. Sunkiausia su laiko vadyba – mes, mokytojai, klasių vadovai, mokome gimnazistus, kad jie susidėliotų darbus, viską suspėtų, o patys – griūdami… Vaidiname labai daug socialinių vaidmenų, dėl to yra keblu. Kartais susijaukia laikas – tenka išgyventi minčių, o kartais ir darbų chaosą. Tenka prisiversti, kad tam tikru metu nemąstyčiau, kas vyksta namuose. Parvažiavusi stengiuosi atsiriboti nuo darbo. Bet labai dažnai gimsta mintys naktimis – kaip išspręsti problemą, sukurti projektą, tekstą ir kt. Neišvengiamai nuo rugpjūčio pabaigos iki birželio galo būnu švietimo sistemos ir kūrybiniame procese. Visgi manau, kad man šiemet sekėsi gerai, nes esu už tai, kad mokytojas kurtų gražius santykius su mokiniais.
– Kaip šiuos santykius kuriate?
– Esu skaičiusi mintį apie gerą mokyklą – įsiminiau, jog kiekvienas turime su mokiniais kasdien „išrasti“ mokyklą. Visi žinome, kokia yra gera mokykla, geras mokytojas, bet kai kiekvieną kartą einu dirbti, „išrandu“ ją iš naujo. Manau, kad tai ir padeda kurti santykius – naujas mokinys su kitu matymu, vizija. Į tave žiūri kaip į atradimų objektą. Santykių išradimu yra grindžiamas geros mokyklos modelis. Turime patikėti vieni kitais.
– Ką norėtumėte keisti lietuvių kalbos ir literatūros programoje, egzamine?
– Egzaminas yra keblus, nes labai sunku vertinti mokinio darbą – lyg ir teisingai interpretuoja, lyg ir ne. Egzaminų užduotis galėtų būti konkretesnė, tikslesnė, pateikianti klausimus apie kūrinius, į kuriuos atsakant neliktų vietos „klaidžioti“. Ne visi mokiniai geba kurti rišlų tekstą, o visi privalo laikyti egzaminą. Norėčiau, kad ateityje mokinių darbą vertintume tik mokykloje. Kai mokinys renkasi tolimesnį kelią, tegu laiko stojamuosius egzaminus. Mes savo ugdytinius patys įvertintume, o jei nori stoti į žurnalistiką – prašom, laikyk rimtą egzaminą universitete, išmanyk literatūrą, istoriją – dalykus, kurie bus tavo gyvenime reikšmingi, tavo „duona ir vanduo“. Žinoma, gali veikti subjektyvumas, tačiau vėl sukamės tame pačiame rate. Norime būti objektyvūs, o kūrybos šitaip įvertinti neįmanoma. Nuolat sakome, kad mes neruošiame egzaminui. Tai kam tada ruošiame? Gyvenimui? Ne. Norėčiau, kad ateities mokykloje mokiniai gyventų čia ir dabar.
– O kuo šis gyvenimas būtų kitoks?
– Daugiau laisvės, saviraiškos. Kartų problema yra amžina, su tuo reikia sutikti ir nebėgti. Šiuolaikinę mokyklą turėtų keisti mokiniai, kalbėtis reikėtų jų kalba. Mes įsikabiname į praeitį, esą anksčiau buvo gerai, o ateina kiti mokiniai. Negalima į kitą žmogų žiūrėti su praeities vaizdiniu, nes naujas žmogus įneša savo indėlį į mokyklą. Mokykla yra gyvas organizmas, o ne stabas, tradicijos yra gražu, tačiau reikia keistis. Negalima „įsikibti“ į buvusias mokinių kartas, nuolat kartoti, kad jie buvo tikrieji lyderiai. Galime juos pasikviesti į svečius, kad pasidalintų patirtimi, tačiau negalima dabartinių mokinių lyginti su buvusių gimnazistų pasiekimais. Reikia kalbėti apie tai, ką turime šiandien, džiaugtis šiandien prieš mus stovinčiu jaunu žmogumi, tuomet neteks nusivilti, nuolat kartoti, kad lūkesčiai ir vėl nepasiteisino.
Klasės nepritaikytos ateičiai
– Kaip elgtis, jeigu nori pokyčių mokykloje?
– Reikia administracijos, kolegų palaikymo. Šiuolaikinė mokykla turi nuolat tartis su visuomene. Turint gerą idėją reikia pasidalinti ir diskutuoti. Dėl to skatinami mokiniai, gimnazistai mėgsta sakyti, kad turi įvykti gyvi „dalykai“ – matyt, tai ginčai, juose dažnai gimsta tiesa. Taip, jie kartais klysta, gali prišnekėti nesąmonių, gal ir susikeikia – juk dirbame su paaugliais. Atsimenu buvusio gimnazijos prezidento Povilo idėją, kai jis norėjo vidiniame gimnazijos kiemelyje įrengti jaunimui skirtą erdvę – poilsio zoną – pastatyti medines paletes. Tai įvykdė, tačiau pritrūko palaikymo – buvo problema, kad pertraukų metu ir po pamokų užrakindavo duris, žinoma, dėl mokinių saugumo. O kam jas rakinti? Kaip tada kurti tas naujas erdves? Juk mokykla yra jauniems žmonėms. Reikia pasitikėti ir nedrausti laisvės. Galbūt tėvelių bendruomenė šiuo klausimu galėtų būti aktyvesnė. Patogiau yra viską palikti, kaip yra. Bijome prisiimti papildomų atsakomybių už jaunus žmones. Jie kartais elgiasi netinkamai, nėra įrankių, kaip su jais susitarti. Tuomet susikuriame aplink save saugią erdvę. O dabar visom idėjom „koją pakiš“ tas nelaimingas koronavirusas…
Reikėtų klases paversti mobiliomis, panaikinti suolų sistemą. Žinoma, visur reikalingi pinigai. Turėjau beprotišką mintį, kad mano vyras nupirktų 30 mobilių kėdžių kabinetui – kai reikia rašyti, rašai, kai nereikia, tą kėdės staliuką nulenki. Dabar norint pakeisti klasės erdvę tenka nešioti suolus, kėdes – jos nepritaikytos ateičiai. Nėra taip paprasta išeiti į kitą erdvę, pavyzdžiui, aktų salę. Tenka pripažinti, kad nuolat visuomenėje skambanti mintis apie kabinetinę sistemą kaip atgyvenusį mokymo(si) modelį yra teisinga. Galbūt galėtume skatinti tėvų norą padėti, tačiau dėl ketverių metų jie dažnai nenori investuoti.
– O ką daryti?
– Grįžtu prie minties, kad reikia kurti santykius. Nuo rudens vėl būsiu klasės vadovė. Keliu sau uždavinį – pirmiausia kurti ryšį. Nenoriu iš karto būti mokytoja, tai turi įvykti palaipsniui. Dabar nuolat kalbame, kad mokyklose stiprėtų socialinis emocinis ugdymas. Ateityje darbus, kur reikės atlikti tikslias funkcijas, pakeis robotai. Vadinasi, tik kuriančio žmogaus niekas negalės pakeisti, o kurti gali tik socialus, emociškai brandus žmogus. Turime šiuolaikinėje mokykloje kuo daugiau mąstyti ne apie žinias, o apie socialumą, emocionalumą, santykio kūrimą. Svajoju, kad, pavyzdžiui, per rugsėjį sukuriame santykius, ugdytiniai mane priima, šį tą sužino apie mane, kur nors nuvažiuojame, galbūt gaminame, nueiname į parką, plaukiame baidarėmis – kiekvieną dieną pabendraujame. Dažnai ir virtualiai, individualiai skiriant kiekvienam savo mokiniui dėmesį, artimiau susipažįstant su jo šeima. Tik tada galima juos mokyti. O dabar staiga gauname 30 mokinių klasę ir kitą dieną jau dirbame pagal programą, nes kitaip esą nespėsime. Tuomet mokinys žiūri kaip į jauną mėnulį. Mokslo metų pabaiga irgi turėtų būti skirta santykiams – birželis tam puikus laikas, nes praėjo metai, kasdien bendravome, patyrėme džiaugsmų, susidūrėme su problemomis, kūrėme, dalijomės, netekome, pykome ar liūdėjome… Mokytojui turėtų būti motyvacija bent keletą mėnesių šitaip dirbti, o ne kartu ir mokyti, ir emocionaliai pažinti visus savo ugdytinius – tada nesuspėjame, tai nėra paprasta.
Dėmesys individualumui
– Dažnai pasitaiko, kad abiturientai džiaugiasi pagaliau baigdami gimnaziją. Kodėl?
– Ugdymo programų būna per daug. Kaip būtų gera, kad mokiniai galėtų dar daugiau rinktis patys. Manau, gera mokykla yra tokia, kur mokinys pasakytų: aš pažinau save, šiek tiek pažinau pasaulį ir šiek tiek jau suprantu savo vietą jame. Dabar mokinys sako, kad pagaliau baigėsi šis košmaras. Dėl to man liūdna. Norėčiau, kad sakytų, jog kaip gera, kad baigiau gimnaziją, pažinau save, nežinau, kuo būsiu, nes normalu nežinoti. Tai būtų gėris ir ateitis. Ne šimtukas yra esmė. Per išleistuves reiktų rasti, už ką kiekvienam įteikti padėkos raštą, juk būna ir mažų sėkmių. Ar to nenusipelno per ketverius metus?
Ateities mokykla yra ne diferenciacija, o individualizavimas, tai dar aiškiau padėjo suprasti nuotolinis mokymas, nes atvėrė tam tikras galimybes. Neturėtų likti 45 min. pamokos limito – reikėtų artėti prie aukštosios mokyklos sampratos, galbūt 1,5 valandos 2–3 paskaitos, skirtos vienam mokomajam dalykui, būtų geriau. Dabar beprotiškai visur skubame, o nekuriant ryšio mokinys gali suvokti esąs nesvarbus. Kartais taip norisi ugdytiniui pažiūrėti į akis ir pasakyti keletą gerų sakinių, galėčiau nuraminti, kad galės pasitaisyti pažymį, tačiau pastebiu, kad jau prasidėjo kitos pamokos laikas, atskuba su problemomis kiti mokiniai arba laikas lėkti į kokį posėdį. Viską užgožia darbo užduočių gausa. Kita vertus, tenka apgailestauti, kad tik tų užduočių gausa ir leidžia mokytojui uždirbti.
Norėčiau, kad ateities mokykloje būtų tylos kabinetas. Tiesiog pabūti ten bent 5 minutes. To labiausiai pasigendu, nes žmogui reikia vienatvės.
Pavasarį puikioje paskaitoje išgirdau man labai priimtiną režisieriaus, aktoriaus Valentino Masalskio išsakytą mintį: „Mokinys kuo dažniau iš mokytojo turi išgirsti tai, ko negali rasti internete. Vadinasi, turi dalintis savo patirtimis.“ Stengiuosi būti tokia mokytoja. Visgi mes labai save saugome, esame uždara visuomenė. V. Masalskis mums nuoširdžiai palinkėjo nebijoti ir atsiverti jauniems žmonėms. Deja, dažnai yra pasisveikinama, išdėstoma ir išeinama – šitaip ateities mokyklą tik vaidiname.
Nereikia dirbtinės vaidybos
– Prieš dvejus metus norėjote palikti švietimo sistemą. Po ilgo svarstymo nusprendėte likti gimnazijoje. Kodėl apsigalvojote?
– Nors ir buvau parašiusi prašymą išeiti, nes buvau pavargusi nuo darbų gausos, asmeninio gyvenimo trūkumo, tačiau mane sustabdė kolegė, gimnazijos mokytoja lituanistė Daiva Toliušienė, kurią be galo gerbiu ir vertinu. Tiesa, matyt, pasąmonėje mane nuo noro mesti darbą švietimo sistemoje „stabdė“ ir šviesaus atminimo Rygos lietuvių vidurinės mokyklos įkūrėja Aldona Gedvilaitė-Treija. Prieš keletą metų susitikime jos paklausiau, ar ji laiminga dėl to, kad įkūrė mokyklą. Ji man taip paprastai atsakė, kad visada tikėjo tuo, ką darė. Ar šiandien aš galėčiau sukurti mokyklą? Tai prilygsta stebuklui. O aš labiausiai įsiminiau jos žibančias akis. Nuo savęs nepabėgsi, man mokykloje gera. Žinoma, būna ir labai sunkių akimirkų, tačiau jų mažuma. Nėra lengvų darbų, bet juk reikia klausyti širdies. Jeigu daugiau nei 70 proc. tai, kuo užsiimi darbe, yra gera ir teikia džiaugsmą, tai į tuos 30 proc. galima numoti ranka.
– Ankstesniame Jūsų gimnazijos kabinete ant durų kabėjo V. Šekspyro frazė: „Visas pasaulis vaidina.“ Ar dabar pasakytumėte tą patį?
– Niekas nepasikeitė – šitas moto mane ir saugo, ir skatina žvelgti į kitą žmogų kaip į tokį, kuris atlieka tam tikrą vaidmenį. Esame savimi tik tylos kambaryje arba labai nuoširdžiai bendraudami. Man atrodo, kad gyvenimas yra viena didelė scena, kurioje atliekame daugybę vaidmenų. Išeisiu iš kavinės ir vėl būsiu mamos vaidmenyje. Aš pasiilgstu Rasos – dalis yra čia su manimi, tačiau kita dalis tarsi laukia, nekantrauja, nerimsta. Aš būnu labai laiminga, kai man nereikia vaidinti sėkmingos mokytojos, mamos, žmonos.
Kalbėjosi Robertas MACIUS
Autoriaus nuotr.
