• 8 gruodžio, 2021
|

N. Mačiulis: „Tai, kas vyksta dabar, nebuvo aptariama tais laikais, kada aš studijavau“

Nerijus Mačiulis ‒ „Swedbank“ Baltijos šalių makroekonomikos tyrimų vadovas ir „Swedbank“ Grupės vyriausiojo ekonomisto pavaduotojas ‒ svarsto, kad  šiuo metu nuo fabriko Kinijoje iki vartotojo Vakaruose prekės keliauja apie du su puse mėnesio, nors prieš pandemiją buvo patiekiamos dvigubai greičiau. „Tiekimo grandinių trūkinėjimai tapo verslo košmaru“, ‒ sako ekonomistas. Pandemijos pradžioje daug kam atrodė, kad tai galbūt laikini sutrikimai, tačiau dabar paaiškėjo, kad jie tokie dideli, netikėti ir sunkiai pašalinami, kad apie tai ateityje bus rašomos knygos. 

Kompleksinis požiūris į globalią ekonomiką leidžia tvirtinti, kad darbo pasidalijimo grandinėje net mažiausi sutrikimai iš pirmo žvilgsnio ne itin reikšmingose grandyse, kelia globalaus masto problemas, sako N. Mačiulis. „O kada sutrikimų yra daug ir jie dažni, tai daro įtaką iškraipant įprastus ekonominius santykius.“

Dabar padėtis, esą  tampa dar labiau hiperbolizuota, nes artėja vartojimo-apsipirkimo šventės: Šv. Kalėdos, Naujieji metai, „juodieji penktadieniai“, kurioms reikia didelės prekių pasiūlos.

Tačiau esmė yra ta, kad niekas nesitikėjo, kad pandemijos metu bus toks ekonomikos klestėjimas. „Dažnai girdime, esą „Lietuvos ekonomika atsigauna“, „ekonomiką reikia gelbėti“, ‒ sako N. Mačiulis. „Absurdas. Kad ir kokiu kampu žvelgsi, nėra jokio poreikio kažką gavinti ar gelbėti. Greičiau atvirkščiai ‒ dėl nematyto atlyginimų augimo, milžiniškos, tačiau nepatenkintos užimtumo paklausos reikia pradėti kalbėti apie galimą ūkio perkaitimą“. 

O Lietuvoje taip pat?

Lietuvoje yra gal sunkiau kai kuriems sektoriams, kurie labiau priklauso nuo žmonių mobilumo, tačiau ‒ iš esmės tas pat. Mūsų BVP augimo rodikliai liudija, kad per pandemiją mūsų ekonomika ūgtelėjo tiek, kiek nebūtų augusi be pandemijos veiksnio. Lietuva esmingai nesiskiria nuo kitų šalių. JAV gyventojų pajamos šovė į viršų. Agreguoti Vakarų šalių rodikliai liudija: gyventojų pajamos yra ženkliai didesnės, nei jos būtų be pandemijos. Žinoma, yra žmonių praradusių darbą, nedarbo lygis pakilo. Tačiau kita vertus, nedarbo lygį didina ir tie žmonės, kurie dėl savų priežasčių savanoriškai negrįžo į darbo rinką. Ypač vyresnio amžiaus, tie, kuriems nelabai patiko darbas, o kartu jie turėjo santaupų… Arba jaunesni, gaunantys socialinių išmokų, apsisprendė likti už darbo rinkos ribų. Tačiau vertinant pajamas ‒ atlyginimus, pašalpas, išmokas ‒ jos bendrai yra gerokai didesnės už buvusias prieš pandemiją. O JAV įmonių apklausa rodo, kad pagrindinė įvardijama problema yra darbuotojų trūkumas: įmonės darbo rinkoje nesugeba rasti reikalingos darbo jėgos. Nėra, kas gamina, nėra kas dirba, neužtenka krovininių laivų, konteinerių, vilkikų vairuotojų, pagaminamos elektros energijos ir išgaunamos naftos. Globali pasiūlos krizė, nes visko trūksta tuo metu, kada vartotojų pajamos yra išaugusios. Aš tikrai nemačiau tokios krizės per savo gyvenimą.

Gal tokios kaip tik niekad ir nebuvo?

Tam tikrų užuominų galime atpažinti  dvidešimtojo amžiaus aštuntajame dešimtmetyje JAV, kada buvo patirta didžiulė infliacija, pasiūlos sutrikimai (trūko naftos dėl arabų šalių embargo). Ir tai sukėlė didelių kainų šuolių. Tačiau šie įvykiai yra viso labo tik panašūs į dabartinę situaciją. Tačiau kai kas esmingai skiriasi: jeigu tąsyk buvo gana aukštas nedarbo lygis, tai dabar jaučiamas darbuotojų trūkumas.

Negaliu atrasti vadovėlinių pavyzdžių, kurie iliustruotų dabartinę padėtį.

Tačiau šiais laikais išskirtiniais galima laikyti Vakarų pasaulio centrinių bankų ir vyriausybių elgesį ir specifinę politiką, kuri tęsiasi beveik dešimtmetį…

Iš tikrųjų tai vienas pagrindinių veiksnių, kuris sukuria dabartines sąlygas. Sakyčiau, kad prieš dešimtmetį prasidėjo tam tikras ekonominės paradigmos lūžis, kuris centrinių bankų vaidmenį pakeitė iš esmės. Centrinių bankų balansai paprastai būdavo labai stabilūs ir gana kuklūs. Jie nenaudodavo vadinamojo kiekybinio skatinimo ar vyriausybių vertybinių popierių supirkimo kaip ekonominio ciklo reguliavimo priemonių. Pirmąsyk tokie kovos su pasauline finansų krize būdai buvo pritaikyti šio amžiaus pirmojo dešimtmečio pabaigoje. Ir tuo metu to reikėjo, nes nekilnojamojo turto burbulų sproginėjimas skaudžiai nuvilnijo per visą pasaulį, sukeldamas skolų krizę, aukštą nedarbo lygį. Prisimenant tos krizės pasekmes Lietuvoje, tai mums sugrįžti į prieškrizinį 2007 m. lygį prireikė penkerių metų, latviams – beveik dešimties metų. Dabar sugrįžimas į priešpandeminį lygį pas mus truko tik tris mėnesius. Tačiau centriniai bankai į pandemijos sukeltą krizę reagavo net ne monetariniu skatinimu, o agresyviais būdais ‒ pinigų spausdinimu, neigiamomis paskolų palūkanomis. Tai neturėtų neigiamų pasekmių, jeigu šiomis aplinkybėmis neveiktų dar vienas veikėjas ‒ šalių vyriausybės, kurios išleistus pinigus paima ir išdalija į visas puses. Iki tol kai kurių Europos šalių ūkis išgyveno stagnaciją, skolų krizes patyrė Graikija, Italija, kol Europos centrinis bankas nesumažino palūkanų normų, neėmė spausdinti pinigų ir pirkti tų šalių vertybinių popierių. Tačiau tuo metu vyriausybės prie tokių veiksmų neprisidėjo, nes vykdė griežtą fiskalinę politiką, mažino biudžetų deficitą, veržė diržus ir didino mokesčius. Todėl vien centrinių bankų vaidmuo ekonomikais buvo ribotas. Dabar, kai centriniai bankai nuspaudę akceleratorių ir vyriausybės taip pat ‒ didina biudžeto deficitą, aktyviai skolinasi, leidžia pinigus ‒ fiskalinės drausmės taisyklės Europoje yra išjungtos. Lietuva šiuo metu skolinasi už neigiamas palūkanas septyneriems metams. O dar yra transnacionalinės institucijos, kurios įlieja pinigų į ekonomiką. Naujame Europos atsparumo ir gelbėjimo fonde ‒ beveik trilijonas eurų, kiekviena valstybė iš jo gauna dar. 

Tik dabar fondo pavadinime reiktų pakeisti žodį „gelbėjimo“, nes pinigai pasiekia ūkį tada, kada jam jokio gelbėjimo nebereikia. Atsparumas ‒ gerai, reikia vystyti žaliąją ekonomiką ir energetiką, vystyti infratruktūrą, skaitmenizaciją. Tačiau visi šie veiksmai skatina mūsų minimą perteklinę paklausą, kurios pasiūla niekaip nepasiveja.

Dar prieš dešimtmetį vyravo kita ekonominio mąstymo paradigma. Kalbant apie viešuosius finansus, buvo taupus išlaidavimas, ribotas biudžeto deficitas, gyvenimas pagal galimybes ‒ tai, ką pagyvenę žmonės vadina sveiko proto logika. Kuo baigsis įsivyravusi priešinga logika?

Viešieji finansai šiuo metu gyvena kitoje paradigmoje. Kadangi dėl kilusios pandemijos esą niekas nėra kaltas (finansų krizes sukelia konkrečių visuomenės grupių veikla, politikos klaidos ir pan.), tai niekas neprivalo susimokėti už viruso sukeltas problemas. Ir tokio požiūrio niekas nekeičia. Galbūt šiek tiek bus mažinamas greitis 2023 m., tačiau ar neįsišaknys toks požiūris tarp politikų, kad bet kurią krizę ateityje galima suvaldyti taip, kaip mėginama valdyti šią ‒ tiesiog išspausdinti pinigus ir išdalinti? Tikrai, tai buvo tam tikra prasme sėkmės istorija, kuri dabar ima braškėti dėl dešimtmečius nematytai didėjančios infliacijos ar trūkinėjančių grandinių. Trūkinėjančios grandinės ilgainiui susitvarkys dėl mižiniškų investicijų, konkurencijos dabar kad ir  į lustų gamybą: Amerika, Europa, Kinija, Taivanas ir visa Pietryčių Azija investuoja dešimtis milijardų į naujų lustų gamyklų statybą, siekia išlaikyti rinką. Tas pat vyksta laivų statyklose. šiemet per pirmuosius tris ketvirčius užsakyta 241 konteinerius gabenantis laivas, kada prieš pandemiją buvo užsakoma apie pusšimtį. Tai reiškia, kad tie laivai po dviejų-trejų metų atsiras rinkoje ir pradės veikti, todėl galime tikėtis, kad transportavimo jūra kainos gali sumažėti ar net grįžti į 2019 metus. Taigi kapitalizmas veikia.

Sovietmetį menantys ir planinę-komandinę ekonomiką žmonės pastebės, kad tai anais laikais būdavo taip, kad turėdamas pinigų negalėjai nusipirkti reikalingos paslaugos ar prekės. Pamažu ten grįžtame?

Tiesą sakant tam tikrų ekonomikos planavimo recidyvų dabar turime. Planinė ekonomika per pandemiją kai kuriais aspektais sugrįžo. Ir centrinių bankų ir vyriausybių agresyvūs veiksmai tą rodo. ES gelbėjimo ir paramos fondas turi tam tikras gaires, kurių linkme žadama veikti. Tai galima vadinti planavimu. Nors problema ‒ esą yra pinigų, tačiau nėra prekių ‒ skamba kiek paradoksaliai, tačiau ji paliečia nedaug gyventojų. Nori naujausio automobilio ‒ turi palaukti bent devynis mėnesius. Tačiau toli gražu ne visi piliečiai gali keisti automobilį naujausiu modeliu. Tas pat sakytina apie naujausius išmaniuosius telefonus. Tačiau nėra taip, kad nuėjęs į parduotuvę negali nusipirkti televizoriaus, skalbimo mašinos, dulkių siurblio ar maisto. Pinigų trūkumas pasireiškia ne tuo, kad nėra ką pirkti, bet kad auga kainos. Kitais metais daugelis naujausių automobilių bus maždaug dešimtadalius brangesni., nes gamintojai turi daugiau užsakymų nei galimybių pagaminti.

Įdomiausias klausimas dabar yra tai, ar infliacijos šuolis bus vienkartinis ir tada kainos stabilizuosis (to, ko gero, labai tikisi centriniai bankai) ar ji įsisuks bei virs kainų bei atlyginimų augimo spirale. Niekas neturi atsakymo į tokį klausimą. Yra įvairių požiūrių bei argumentų ir už tai, ir prieš  tai.

Vienas iš argumentų, dėl ko infliacija turėtų stabilizuotis, yra milžiniškos investicijos į infrastruktūrą, lustų pramonę ir kitus dalykus, kuriuose kapitalistai mato galimybių uždirbti. Kita vertus, tolimesnėje perspektyvoje gali paaiškėti, kad naujų gamybos pajėgumų nereikia, gamyklos gali būti uždaromos ir kilti recesijos grėsmė.

Dar vienas įdomus pandeminės krizės aspektas ‒ trečdaliu padidėję gyventojų indėliai bankuose. Kokios įtakos jis turės ekonomikai?

Ko gero įvairios. Galima laukti investicijų į nekilnojamąjį turtą, jaunesni žmonės ieškos galimybių investuoti į kriptovaliutas bei labiau egzotiškus aktyvus. Vyresnieji galbūt indėlius vertina kaip minkštesnę pagalvę senatvei.

Ir ramiai žiūrės, kaip santaupas graužia infliacija?

Tai yra didelė rizika, kada indėlininkai regi 5-7 proc. infliaciją, neigiamas palūkanas… Gali pirkti Vokietijos ar Lietuvos vyriausybės vertybinius popierius ir už tas investicijas nieko negausi. Drąsesni tada pradeda dairytis rizikingesnių galimybių investuoti, pirkti akcijų, užkeldami jų kainą iki sunkiai suvokiamo lygio. JAV akcijos istorijoje buvo brangesnės tik dusyk. Yra ir tokių, kurie skeptiškai vertina tuos, kurie savo investicijomis siekia gauti 10-20 proc. per metus grąžą, jie nori tiek uždirbti tiek per vieną dieną. Todėl ima ieškoti kriptovaliutų su šunelio atvaizdu ar šunelio atvaizdo parodija. Ir tada jau randasi pretekstas kalbėti apie dabartinės centrinių bankų ir vyriausybių politikos šalutines rizikas. Kada pinigų pertekliaus neįmanoma įdarbinti į didesnį vartojimą, dalis žmonių savo pinigus įdarbins ten, iš kur pinigai niekada nebesugrįš. Arba sugrįš tik maža jų dalis. Nes dabar į tokius aktyvus investuojama ne dėl to, kad tose rinkose yra labai geros kainos, todėl, kad atrodo, kad pinigai nieko nekainuos amžinai. O viskas baigsis, vos cventriniai bankai nuspaus stabdžius.

Centriniai bankai tam tikra prasme yra save įstūmę į kampą. Labai įdomu, kaip ši istorija bus aprašoma ekonomikos vadovėliuose. Nes iš pirmo žvilgsnio tarsi gali sakyti, kad tai unikali sėkmės istorija: esą gali išspręsti problemą tiesiog padidindamas pinigų pasiūlą per vyriausybes arba komercinius bankus. Tačiau kita vertus, svarbu ir tai, ar tie šalutiniai efektai ‒ infliacija, padėtis finansų rinkose ‒ bus suvaldyti. O gal virs didesniais sukrėtimais. Centriniai bankai yra tamsiame kambaryje. Niekada istorijoje nebuvo tokios žemų palūkanų normų, milžiniško skolinimosi ir galimai atsirasiančiu poreikiu koreguoti palūkanų normą ‒ kombinacijos. Turėdamas nulines palūkanas gali euforiškai važiuoti tolyn. Tačiau jeigu dėl augančios infliacijos centriniai bankai bus priversti keisti savo politiką, pasekmės bus skaudžios. Ypač Europoje daug jaunų žmonių nėra matę tų laikų, kad pinigai nekainuoja. Kada mokiausi universitete, nemačiau vadovėlio, kuriame būtų aprašytos situacijos su neigiamomis palūkanų normomis. Regis, nei vienas ekonomistas ar fantastas nėra aprašęs, kaip atrodytų pasaulis su neigiamomis palūkanų normomis. O mes jau turime naują kartą investuotojų, kurie nėra matę, kas yra teigiamos palūkanos. Pasaulis labai pasikeitė, tačiau nesu tikras, kad jis toks liks.

Kiek dabartinė situacija gali paskatinti politinį populizmą? Ligi šiol politiniame lauke visada buvo konkuruojama deklaracijomis apie racionalų viešųjų pinigų tvarkymą, skolinimąsi proto ribose. Dabar, kada pinigai veik nieko nekainuoja, randasi palanki terpė užgimti politikams, kurie neatsakingai žadės visiems ir viską…

Manau, kad taip. „Žmonės skursta“, „gauna mažas pajamas“, to dėl „mes išspręsime visas jų problemas“… Situacijoje, kurią aptariame, išnyko takoskyra tarp monetarinės ir fiskalinės politikos. Jokia valstybė nebūtų gebėjusi  padaryti tokios pažangos, jeigu šalia nebūtų centrinio banko su įjungtu spausdintuvu. Tokiomis aplinkybėmis kurioje nors rinkimų kampanijoje pasakyti, kad, tarkime, nuo 2023 m. mes atsisakysime tų pinigų dalinimų, veržiamės diržus bei didiname mokesčius (o aš manau, kad Lietuva bus viena pirmųjų tokių valstybių), matysime milžinišką visuomenės pasipriešinimą, nes žmonės įprato, kad socialinės problemos yra sprendžiamos nedidinant mokesčių, nesistengiant, kad valdžios sektorius veiktų efektyviai. Manau, kad galime tikėtis kairiojo populizmo stiprėjimo, nes lengviau ir populiariau yra duoti nei siūlyti priemones uždirbti.

Šis žurnalistinis darbas – „Media4Change“ projekto „The Future Investigative Story Lab“ dalis. Projektu siekiama skatinti nepriklausomą, grįstą bendradarbiavimu regioninių žiniasklaidos priemonių analitinę ir tiriamąją žurnalistiką. Vienas iš tikslų – sukurti regionų žurnalistų tobulėjimui skatinti skirtą ekosistemą, kuri tiek vietos, tiek nacionalines žiniasklaidos priemones papildys analitiškais žurnalistikos darbais.

Ši naujiena atspindi tik autorių nuomonę ir yra jų atsakomybė. Europos Komisija neprisiima jokios atsakomybės už šiame tekste esančios informacijos naudojimą.

Rytas Staselis, įtraukiosios žurnalistikos platforma „Bendra“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių