Keturiasdešimtmečio proga žemguliškiui ūkininkui gamta dovanos neparuošė
Rajono ūkininkų konkurse „Metų ūkis 2025“ trečiajai vietai nominuotas ūkininkas Donatas Ruškys nustebo ir nudžiugo. „Būtų dar džiugiau, jeigu metų rezultatai būtų geresni. Dabar reikia skolintis banke, kad sumokėtum už trąšas, chemikalus“, – kalbėjo nominantas. Šį rudenį jam sukako 40 metų, tačiau gražios sukakties nešventė.
Įvertinimas pradžiugino
D. Ruškio grūdininkystės ūkio bazė – gimtuosiuose Žemguliuose. Daugelyje kaimų Endriejavo seniūnijoje išsidėstę jo dirbamos žemės laukai. Po darbų Donatas grįžta namo į Girininkų kaimą, kur įsikūręs su šeima.
Olandijoje dešimtmetį uždarbiavęs vyras pradėjo ūkininkauti nuo vieno hektaro. Net paramos jaunasis ūkininkas negalėjo gauti, nes buvo deklaravęs tą žemės lopą. „Nuomojausi ir kapanojausi, – šyptelėjo nominantas. – Viską sukūriau už savo sunkiai uždirbtus pinigus. Neįpirkau naujos technikos – dabar ją reikia dažnai remontuoti. Daug investicijų į žemės ūkį – kaip į šulinį meti pinigus ir nežinai, kada sugrįš.“
Iš šeimos ūkio besiverčiančiam D. Ruškiui išgyventi padeda papildoma ūkinė veikla: jis ruošia medieną biokurui – kerta krūmokšnius, medelius ir parduoda šį kurą gaminančioms įmonėms. Be to, jis sudaręs sutartį tvarkyti, valyti Endriejavo seniūnijos kelius. Taigi nereikia klausti, ar rudenį pasibaigus darbymečiui ūkininkui prasideda atostogos, nes jų nebūna.
Tačiau savo pasirinkimu Donatas nesiskundžia. „Man patinka kaimas, gamta, technika. Man patinka dirbti žemę, malonumą jaučiu per javapjūtę, – šypsojosi pašnekovas. – Mūsų kaimas gražus, gyvas.“
Potraukis žemei – nuo mažens
„Man ūkininkavimas – ne darbas, o pomėgis. Nejaučiu nuovargio dirbdamas, tačiau reikia uždirbti ir išlaikyti šeimą, kurioje du sūnūs ir dukra, žmona studijuoja pedagogiką“, – atskleidė D. Ruškys. Jo mama Virgina Ruškienė patikino, jog Donatui nuo mažens patiko technika: šešiametis jau mokėjo vairuoti traktorių, o dešimtmetis padėjo tėčiui. Ūkininkų sūnus Donatas prisipažino, kad ūkininkavimas visada traukė. Jam buvo įdomu stebėti ne tik technika dirbantį tėtį, kuris jau išėjęs į amžinuosius namus, bet ir kaimyną, vairuojantį kombainą. V. Ruškienė sakė, jog sūnus – ūkininkas iš pašaukimo, nuo mažens „įaugęs“ į žemę. „Tėtis padėjo Donatui vaikystėje pasigaminti kauptuką, kuriuo jis ravėjo svogūnus, sodino burokėlius. Iš medinių kaladėlių jis susimeistravo kombainą, – šypsojosi V. Ruškienė. – Vaikystėje sūnus, radęs melžimo agregato varikliuką, susimeistravo žoliapjovę, kuria nupjaudavo sodyboje veją.“
Dabar D. Ruškys kartu su mama ir žmona ūkininkauja. „Darbus nudirbame patys – darbymečiu padeda ir kiti giminaičiai. Pasamdyti nėra ką – jaunimas dirbti nenori“, – kalbėjo ūkininkas. Mamai skaudu matyti, kaip stengiasi sūnus, dirba ūkyje, o pajamų nėra.
Prislopino optimizmą
Už darbštumą, pastangas, meilę žemei įvertintas D. Ruškys patenkintas, tačiau nelinksmas. Nesėkmės prislopino jauno ūkininko optimizmą – prireiks kelerių metų atsistoti ant kojų. Jis jau įsitikino, kad smulkesniems ūkininkams sunku kabintis.
Grūdų augintojas valdo 300 hektarų. Per visą ūkininkavimo dešimtmetį šie metai sudėtingiausi dėl gamtos anomalijų. „Didžiulis minusas – negrįžo net išlaidos, finansinė duobė, – atsiduso Donatas. – Šiemet kaip niekada daug investavau į žemę, kad grūdai būtų aukštesnės klasės – daug pinigų išleidau trąšoms, herbicidams, bet juos išplovė lietus. Jis pakenkė grūdų kokybei – visi pašariniai. Už kviečių, avižų, miežių toną supirkėjai mokėjo vidutiniškai apie 110 eurų. Džiovinimas kainavo beveik 8 eurus už toną. Užauginti toną grūdų man kainavo 150–170 eurų.“ Pagrindinė kultūra šiame ūkyje – kviečiai. Šiemet iš vienų laukų prikūlė po 3 tonas iš hektaro, kitur – po 7 tonas. D. Ruškys pastebėjo, jog nesėkmingai sudaręs grūdų supirkimo sutartis per dvejus metus prarado apie 70 tūkst. eurų. Sėkmė irgi lemia ūkininko darbo rezultatus.
Pašnekovas sakė, kad ir pernai gerai nebuvo, tačiau, palyginti su šiųmete situacija, tai dar nieko baisaus. Jis apgailestavo, kad kasmet ūkininkams sunkesni išbandymai. „Stengsiuosi dirbti žemę, sėti, bet investuoti nėra tikslo. Juk ateis javapjūtė, ir grūdų kaina kris. Su tradicinėmis kultūromis nematau perspektyvos – bandysiu auginti vikius, dobilus, gal pavyks daugiau uždirbti. Šiemet grūdų supirkimo kaina – pasityčiojimas“, – apgailestavo pašnekovas.
Šį rudenį D. Ruškys sunkiai pasėjo 100 hektarų kviečių ir vikių su rugiais – tiek, kiek planavo. Tačiau abejoja, ar vertėjo sėti: vėlai bėrė į šlapią dirvą, grūdai sunkiai dygo. Tikriausiai dalis pasėlių supus.
Ūkininkas nusivylęs žemės ūkio politika – išmokos mažėja, grūdų kainos kritusios. „Nuvertė mūsų ministrą, kuris norėjo gero Lietuvai – ne tik ūkininkams. Šiems bankrutavus, visiems bus blogai“, – įsitikinęs D. Ruškys. Jis prisipažino, kad planuoja pasukti į kitą sritį – ruošti medieną biokuro gamybai, auginti siauralapius žilvičius šiam kurui. Šiuo metu nebelinki savo vaikams ūkininkauti – verčiau rinktis veiklą, kur ramiau ir daugiau galima uždirbti.
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
