Nepasiklysti šalpėniškei padėjo žvaigždės

Iš kartos į kartą
19 spalio, 2015
0

A. Norkienė: „Gegutėle, neskubėk skaičiuoti man metelių,/ Laikrodėli, palūkėk – nesuk strėlelių./ Palauk, palauk sustok truputį,/ Leisk ilgai ilgai laimingai būti.“

Iš Šilalės rajono kilusiai, bet Šalpėnų krašte šaknis įleidusiai buvusiai kultūros darbuotojai Adelei Norkienei iki 90-ojo gimtadienio – keli mėnesiai. „Gegužės pirmąją esu gimusi“, – reikšmingai šyptelėjo ilgaamžė šalpėniškė, kuriai stiprybės teikia tikėjimas, optimizmo – nenumaldomas noras gyventi. Pačiame jėgų žydėjime kaime nešusi kultūros šviesą, puoselėjusi tautinių šokių paveldą, ji su meile pasakojo apie žmones, su kuriais dirbo, bendravo.

Lemtingas pamokymas

Gilios senatvės sulaukusi A. Norkienė savo sodyboje gyvena viena. Nuo vienatvės ir liūdesio ją gelbsti bendrystė su kaimynais. Stiprybės teikia nuo vaikystės įskiepytas tikėjimas, optimizmo – nenumaldomas noras gyventi ir veikti.

Po langais puikuojasi spalvingos jurginų galvos. Kieme pilna kitokių gėlių. „Pati jas raviu. Ir pasikalbu, – šypsojosi šalpėniškė. – Atsikeliu rytą – rodos, viskas gerai, neskauda, bet koją sunku pajudinti. O, kaip mėgau šokti dirbdama kultūros namuose, vadovaudama tautinių šokių rateliui. Šokom valsą, polką. Suktinis – paskutinis… O dabar vakaronėje groja valsą, bet niekas nešoka. Sustojo jaunimas ratelin ir tamposi. Bet kai buvau maža, ir mano senolis sakydavo: „Na, dabar jaunimas…“

A. Norkienė prisimena šį brangų žmogų: muzikalų, mokėjusį daug dainų. Senolis mokė Adelę nepamiršti pažvelgti į dangų: „Tau saulė močiutė kraitelį kraus, sietynas brolelis laukais lydės“. „Kodėl lydės?“ – paklausiau. „Kad eidama nepaklystum“, – šiuos senelio žodžius iki šiol prisimena šalpėniškė.

Gyvybingumo jėga

„Jeigu liūdna – verkiu, jeigu linksma – dainuoju, nuo sunkių darbelių neišsivaduoju“, – gražiu balsu užtraukė senjorė Adelė, paklausta apie senatvės naštą.

Prieš 27 metus palaidojusi vyrą, 90-uosius einanti moteris viską pasidaranti pati.

„Iš pensijos, tiesioginių išmokų susitaupiau ir per 3 metus pakeičiau namo stogą, senus langus – plastikiniais, taip pat laukujas duris. Ir naujas kaminas stovi, ir vėjalentės, o virtuvėje – nauja krosnis“, – rodydama namus sakė A. Norkienė.

7 metus ateina padėti socialinio darbuotojo padėjėja Virgina Vingienė. Adelė gyrė ir ją, ir kitas Paramos šeimai centro darbuotojas, kurios aplanko ir geru žodžiu sušildo.

Gyvenimo paralelės

„Žiūriu per televiziją – bėga iš Sirijos žmonės, gelbstisi nuo karo. Juk ir Lietuvoje frontui artėjant žmonės bėgo į Vokietiją, iš ten – Amerikon“, – Adelė prasitarė, kad ją, jaunutę, taip pat norėjo išsivežti.

1941 m. karo audros atbloškė penkiolikmetę Adelę į Jonikaičių kaimą, ūkininko Būdvyčio ūkį saugiai praleisti karo metus. Ji padėjo ir Vainotiškės kaimo ūkininkui, kurio sūnui Antanui krito į širdį. „Bet mano pirmoji meilė atsidūrė už jūrų marių. Mes susitikome po 40 metų. Aš buvau ištekėjusi“, – pasakojo A. Norkienė.

Ji prisiminė, kad po karo jos amžiaus vyrų nebeliko: žuvo, ištrėmė, emigravo. Reikėjo užsiauginti. Ir užsiaugino Kazimierą Norkų, 12 metų jaunesnį. „1961 m. įregistravome santuoką. Abu su vyru savo rankomis sulipdėme šią trobą“, – kalbėjo A. Norkienė. Jiems nebuvo lemta susilaukti atžalų. Ir našle tapo per anksti, nors manė būsiant atvirkščiai.

Prisiminimai apie purvynėlį

„Daug metų Šalpėnų ir Daukšaičių kaimo vingiuotais takeliais myniau juodą purvynėlį“, – A. Norkienė nuotaikingai pasakojo apie savo darbą pokariu. Pradinę baigusiai Adelei pasiūlė dirbti Švėkšnos darželyje auklėtoja. Vėliau priėmė į klubą-skaityklą Gedminaičių kaime, kurią netrukus perkėlė į Pakalniškius. Jai teko tęsti mokslus suaugusiųjų mokykloje. 1961 m. A. Norkienę paskyrė Šalpėnų kultūros namų direktore. „Tada prisiminiau žvaigždėtą naktį senolio pasakytus žodžius. Tikrai didelis darbų kraitis vienai organizuoti ir vesti repeticijas. Bijojau, kad nepasiklysčiau. Muzikalaus meno vadovo tuo metu kultūros skyrius neturėjo. Reikėjo ieškoti kaimuose savamokslių muzikantų. Suradau tris akordeonistus: Stanislovą Valauską, Stanislovą Klumbį, Joną Gudą ir armonikierių Benediktą Pocių. Vienintelis Benediktas armonika sugebėjo groti tautinių šokių gaidas ir melodijas. Muzikantai buvo pasivadinę liaudies muzikantų kvartetu. Visi stebėjosi ir vadino „Šalpėnų gintarėliu“, – leidosi į prisiminimus buvusi kultūros darbuotoja.

Ji pasakojo, kad muzikantai su savo programa dalyvavo rajoninėje apžiūroje, grojo kultūros namuose šokių vakarėliuose. Tautinių šokių vakarėliuose grodavęs tik B. Pocius. Nuolatiniai Šalpėnų kultūros namų saviveiklininkai buvo Janina Sadauskaitė-Tamkienė (buvusi bibliotekininkė), Aldona Žemgulytė-Dėringienė (Veiviržėnų seniūnijoje dirba socialinį darbą), Stasys Bočkus ir kiti.

A. Norkienė pasakojo, kad 1975 m. Šalpėnuose panaikinus kultūros namus, ją pasiuntė vadovauti Daukšaičių kultūros namams. „Po metų supratau: saulė močiutė per didelį kraitį man deda. Meno vadovo nebuvo. Visgi veikė tautinių šokių, dailiojo skaitymo, dramos, moterų ansambliai, repetavo duetai ir kvartetai. Tačiau 1977 m. teko atsisakyti darbo, nes reikėjo slaugyti mamytę, kuri netrukus mirė“, – kalbėjo pašnekovė.

Pernai Veiviržėnuose, senjorų vakaronėje, A. Norkienė skaitė savo eiles: „Daug metų Šalpėnų ir Daukšaičių/ Kaimo vingiuotais takeliais/ Myniau juodą purvynėlį./ Kad ir juodas purvynėmis/ Augo gražus jaunimėlis.“

Auga kerpės

Auga kerpės, auga krūmai,

Auga usnys kaip bizūnai.

Nėra kam jų išravėti –

nor visi Seime sėdėti.

2008 m.

Aš ten

Sese, neieškok manęs

turgaus maišaty –

Aš ten, kur Šalpės upelis pabudęs teka,

Aš ten, prie sankryžų tako,

Aš ten, kur žalios liepos ir ąžuolai auga,