Nuo pirmos minutės emigracijoje – mintys apie Lietuvą

Airijoje praleidę 12 metų Narutė ir Vytautas grįžo gyventi į Gargždus.

Kol vieni liūdi, o kiti piktdžiugiškai trina rankas, kad Lietuva baigia išsivaikščioti, jie tyliai grįžta. Kol kas ne taip gausiai, kaip išvažiuoja, bet grįžta. Grįžta gyvenimo užgrūdinti, matę pasaulio, kitokių žmonių, tradicijų, bet iš tikrųjų labai pasiilgę namų. „Kai išvažiavome iš Lietuvos ir atsidūrėme Airijoje, jau nuo pirmos minutės galvojome apie Lietuvą, apie grįžimą namo. Visi galvoja. Meluoja, jeigu sako, kad ne“, – tvirtina Narutė ir Vytautas, į Gargždus visam grįžę prieš gerą pusmetį.

Pasiilgo namų

Narutė Kontrimaitė ir Vytautas Mačernis Airijoje pragyveno 12 metų – čia jie ir surado vienas kitą atvažiavę uždarbiauti. Narutė visą tą laiką dirbo vienoje prekybos kompanijoje, Vytautas – statybose. „Trejus metus galvojom apie grįžimą namo. Ir surizikavom! Kodėl? Žiūrėdamas lietuvišką televiziją, vis dažniau atkreipdavau dėmesį į laidas apie gamtą ir pamažu pradėjau galvoti, kad, va, pas mus, Airijoje, nėra tokių paukščiukų, tokių vaizdų. Prieš išvažiuodamas turėjau sodybą kaime, labai mėgau išeiti į kiemą, pavasarį, dar pašalui neišėjus, atsiguldavau ant žemės ir klausydavausi paukščių čiulbėjimo. To džiaugsmo, tos vidinės būsenos ir ilgėjausi, galvodamas, negi tai visam laikui praradau. Juk svečioje šalyje – mes tik svečiai“, – atvirai pasakojo Vytautas. Jo sūnus Grantas, kuriam greitai bus 17 metų, irgi neprieštaravo – į Lietuvą, tai į Lietuvą, lengvai bendraujantis jaunuolis nematė jokių kliūčių.

Grįžę jie nusipirko namą Gargžduose, Vytautas jį savo rankomis meistriškai remontuoja, abu jį skoningai bei jaukiai rengia. Vienas iš kambarių bus svečiams. „Mes tiesiog pasiilgome savo namų, artimųjų, draugų, čia tėvų kapai, sava aplinka. Norisi pasibūti namuose su savo šeima, draugais. Ačiū Airijai už tai, ką davė, leido užsidirbti, gyvenome oriai. Ir tikrai nelenkėme nugarų, kaip dažnai pasakojama apie emigrantus – ypač iš TV ekranų. Grįžus atrodo, kad čia žmonės tai tikrai lenkia nugaras, dirbdami po kelis darbus, kad išlaikytų šeimas. Mums užteko visko, dirbome normaliai, nuomojomės gyvenamąjį būstą, kasmet išvažiuodavome ilsėtis į šiltus kraštus. Airiai labai draugiški, tolerantiški, mandagūs, geri žmonės. Daug ko atsisakėme grįždami, gaila buvo palikti draugus, darbovietes. Jie išlydėjo mus su ašaromis, sunkiai atsisveikino net darbdaviai, verkėme visi“, – pasakojo Narutė. Tačiau, pasak jos, kaip bebūtų buvę gerai Airijoje, jie vis vien jautėsi svetimi, nes aplink airiška kultūra, kalba, šventės, airiškas, o ne lietuviškas gyvenimas. „Jie net mūsų juokų nesupranta – ne tas mentalitetas“, – sako Narutė.

Svetur ne viskas rožėmis klota

Pašnekovų teigimu, apsigyvenus turtingesniame krašte nei Lietuva, žmones pirmiausia džiugina geras atlygis už darbą ir ypač tai, kad esi gerbiamas už darbą, kuo bedirbtum – valytoja, pardavėja, mūrininku ar reklamos lapelių nešiotoju. Susėda prie stalo – ir visi lygūs. Dar svarbu socialinio saugumo jausmas – visas sritis apima draudimo sistema, o jei mokamos pašalpos – tai tokios, iš kurių galima pragyventi. Maloniai stebina, kad ir tokia, regis, mūsuose neįprasta detalė – kas rytą mokyklos direktorius pasitinka kiekvieną moksleivį ir paspaudžia jam ranką. Nori išmokti naujos profesijos – gausi pinigų kursams.

Tačiau emigracijoje – ne viskas rožėmis klota. Pasak Narutės ir Vytauto, tiesa, o ne mitas, kad tarp emigrantų jaučiasi konkurencija, pavydas, o lietuviai vienas su kitu elgiasi kartais tikrai kiauliškai, ypač tada, kai savoje šalyje „nieku“ buvęs tampa viršininku emigracijoje. Namo gyventi grįžusius gargždiškius juokina tai, kad lietuviai save plaka už tai, kad neva išgeria daug alkoholio, yra nusigerianti tauta. „Pamatytumėte, kaip geria airiai – mums toli iki jų. Jau ketvirtadienio vakarą prasideda „baliai“ ir tęsiasi visą savaitgalį. Tačiau airiai puotauja baruose, o namo grįžta taksi, nevažinėja girti kaip lietuviai“, – pasakojo Narutė ir Vytautas. Pritingi airiai ir dirbti. „Būdavo, ateina iš ryto airės į darbą ir sako: „Kokia aš pavargusi…“ Rytas, o jau pavargusi. Bet taip gyvendami vis vien jie yra susikūrę gerą ekonomiką. Ir jeigu reikia pakovoti už savo teises, labai greitai susivienija ir eina į gatves. Prisimenu aršų airių streiką, kai valdžia norėjo apmokestinti vandenį“, – sakė Narutė.

Sveikatos apsaugos prieinamumas Airijoje tragiškas – pirmąją pagalbą, aišku, suteiks tuoj pat, tačiau vizito pas gydytoją specialistą lauksi ilgai, planinės operacijos – net pusantrų metų, o kad net parą praleisi ligoninės priimamajame – nieko nenustebinsi.

Vieni puoselėja lietuvybę, kiti nutautėja

Prie įsigyto buvusių emigrantų namo Gargžduose plevėsuoja istorinė Lietuvos vėliava su Vyčiu. Vėliavą prie namo iškėlęs Vytautas sako nevadinantis savęs patriotu, bet esąs tiesiog žmogus, mylintis savo kraštą. Todėl jis Airijoje papildomai leido sūnų mokytis lietuvių kalbos privačiai į lietuvių bendruomenės šeštadienio mokyklą „Keturi vėjai“.

„Ne iš patriotizmo leidau, o dėl to, kad vaikas neužmirštų gimtosios, savo tėvų kalbos. Tokių šeimų yra daug, kurios nenori užmiršti savo šaknų, kalbos. Ypač labiau išsilavinę žmonės to siekia, kurie suvokia, kaip tai svarbu, arba mąsto apie sugrįžimą“, – pasakojo Vytautas. Tačiau, anot jo, daug yra ir tokių, kurių vaikai iškart pratinami prie airiškos kultūros, kalbos. „Tai žmonės, kurie Lietuvoje negyveno taip, kaip norėjo, gal tebejaučia pagiežą dėl praeities, todėl ir nebenori turėti nieko bendro su tėvyne, o garbina tą šalį, kuri suteikė šansą daugiau užsidirbti, patogiau įsikurti, sočiau gyventi. Kiti tiesiog tingi lavinti vaikus ar gaili tam pinigų. Visokių žmonių yra, ir negali jų teisti. Mes išvažiavome iš Lietuvos ne todėl, kad vargome, neturėjome darbo, pajamų, o todėl, kad kažko būtų daugiau“, – sakė Vytautas. Anot gargždiškio, ne viena emigrantų šeima planuoja sugrįžimą, jis pažįstantis šeimą, kuri statosi namą Gargžduose, kita šeima įsigijo butą. „Dar žmonės stengiasi užsidirbti pinigų įsikūrimui, kiti nori išdirbti tam tikrą laiką, kad gautų pensijas, ir po to jau pakuosis lagaminus. O kiti jau įleidę šaknis, nusipirkę namus, butus už paskolas“, – kalbėjo pašnekovas. Vytauto teigimu, daug kas išvažiuodami iš tėvynės negalvoja, kad ilgam. „Štai aš važiavau į Airiją trims mėnesiams, Narutė – metams. Visi taip planuoja – va, užsidirbsiu ir grįšiu namo. Bet tie mėnesiai virsta metais, imi mažiau galvoti apie tai, ką palikai Lietuvoje, atsiranda naujų draugų ir interesų, vis sakai, dar pabūsiu, o laikas ir prabėga“, – kalbėjo Vytautas.

Pasigenda mandagumo

Kas buvusius emigrantus labiausiai stebino grįžus į namus? Nekalbant apie kainų ir atlyginimų dydžių neadekvatumą, anot jų, labiausiai į akis krenta žmonių elgesio kultūros stoka, nelabai koks aptarnavimas įvairiose įstaigose. „Kadangi aš tiek metų dirbusi prekybos sistemoje, tai iškart pastebiu, jei kas ne taip. Štai pardavėja, pasilipusi su batais ant pieno šaldytuvo, krausto viršutinę lentyną – juk tai nehigieniška, tam yra specialios kėdutės. Arba paprašiau pasverti žalios mėsos, tai pardavėja, tuo metu cheminiu plovikliu valiusi maisto dėžes, su ta pačia pirštine man ir mėsą iš vitrinos paėmė. Aš netekau žado, kaip taip galima su maistu elgtis. Juk turi vienkartinių pirštinių, reikia tik jomis naudotis“, – pasakojo Narutė.

Vytautui valdiškose įstaigose nepatinka šaltas požiūris į žmogų. „Vienoje įstaigoje pradėjau kalbėti apie reikalus, sako, čia ne mūsų sritis, nekalbėk, netrukdyk. Pasižiūrėk internete – vos ne lauk krapšto, sako, neužlaikykite, žmonės laukia. Ar tai aš ne žmogus? Arba kitoje įstaigoje paprašė paso, vairuotojo pažymėjimas netiko. Tačiau nėra jokio ryškaus skelbimo, kad reikia tokio asmens dokumento. Labai daug biurokratijos, apie žmogų negalvojama“, – stebėjosi Vytautas. Jį dažnai stebina ir iš ekranų sklindančios žinios ar skambios antraštės internete. „Kažkodėl lietuviai mėgsta vieni kitus šokiruoti. Štai sako, avarija, sudaužyta tokia ir tokia mašina, o apie vairuotoją beveik jokios informacijos. Daiktas svarbiau negu žmogus. Airijoje yra 3 kanalai vien tik žinių, be jokių komentarų“, – meta Vytautas akmenį ir į žiniasklaidos daržą.

Ateitį įsivaizduoja Gargžduose

Vasarą iš Airijos namo visam sugrįžę Narutė ir Vytautas sako, jog Gargžduose jaučiasi gerai – patinka rengtis namą, patinka tyla ir ramybė, pagaliau skiriamas laikas tik sau, šeimai. Airijoje jie trise gyveno sostinėje Dubline, didesniame šurmulyje, kuriame sukosi įvairių tautybių žmonės. Vytautas, auksinių rankų meistras, remontuoja namą, kai baigs, ieškosis darbo. Narutė įsidarbino mokytojos padėjėja „Kranto“ pagrindinėje mokykloje. „Labai džiaugiuosi draugišku pedagogų kolektyvu, maloniu širdžiai darbu“, – sakė Narutė. Vytautas giria savo antrąją puselę: „Ją vaikai iškart pamilo, nes yra gera, draugiška, protinga, teisinga. Mes pakalbame, kad išties nesvarbu, kur gyvename, ką turime, bet svarbiausia, kad turime vienas kitą. Visus sunkumus taip įveikėme – jei kas blogo, prisiglaudžiame vienas prie kito, ir vėl gerai“, – meiliai žvelgdamas į Narutę kalbėjo Vytautas. „Norisi gyventi Gargžduose, savo susikurtuose namuose. Neatmetame galimybės ir išvažiuoti uždarbiauti į užsienį, jei to prireiks. Bet mūsų namai visada bus čia“, – sakė Narutė. O Vytautas jau ir sudėliojo emigranto eilėraštuką apie gimtinės ilgesį – tad ne veltui, kaip juokauja draugai, jis turi žymaus praėjusio šimt­mečio lietuvių poeto vardą ir pavardę: