Pamąstymai apie ne tik gamtos siunčiamus išbandymus ūkininkams
Skaudus klausimas, kaip išsaugoti ūkius bei žmonių ryžtą toliau dirbti Lietuvos žemę
Pastarosiomis dienomis Lietuvos televizijos kanalai ir radijas skelbė nerimą keliančias orų prognozes: „Daugelyje rajonų numatomas lietus, o vakariniuose rajonuose, tarp jų ir Klaipėdos regione, – gausūs krituliai.“ Klaipėdos rajonas yra prie pat Baltijos jūros, todėl ji daro didelę įtaką mūsų krašto klimatui. Pavasarį vėlina (žiemą atvėsusi jūra vėsina mus, o rudenį – per vasarą įšilusi – mums suteikia daugiau šilumos nei visoje Lietuvoje).
Rizikos nepabūgę laimėjo
Dėl vėluojančio pavasario pajūrio ūkininkai vėliau pradeda sėjos darbus, o tai turi įtakos ir derliaus nuėmimo laikui. Šiemet iki lemtingos rugpjūčio 22-osios audros ir liūčių centriniuose bei rytiniuose Lietuvos rajonuose derliaus nuėmimo darbai buvo gerokai pažengę, palyginti su mūsų rajonu. Buvo ir mūsų krašto ūkininkų, kurie spėjo nukulti javus. Jie rizikavo ir nelaukė visiškos grūdų brandos – vasarinius kviečius bei miežius kūlė tuomet, kai jų drėgnumas siekė apie 20 proc., nors tinkamas drėgnumas yra apie 14 proc. Šie ūkininkai laimėjo, nes ilgiau laukusieji sulaukė kasdienių liūčių.
Net ir nustojus lyti kai kurie ūkininkai mėgino kulti, tačiau grūdų drėgnumas jau viršijo 24 proc. Tokie kviečiai iš maistinių tampa pašariniais. Vienos tonos kainos skirtumas siekia bent 25 Eur, jeigu kviečiai būtų priskirti trečiajai klasei, o esant aukštesnei klasei, nuostolis dar didesnis. Norint sumažinti grūdų drėgnumą nuo 24 iki 14 proc., reikia išdžiovinti dešimt drėgnumo procentinių punktų. Vieno procentinio punkto džiovinimas kainuoja apie 8 Eur už toną. Taigi susidaro 80 Eur už toną, o pridėjus 8 Eur transportavimo išlaidų, netenkama 88 Eur nuo tonos.
Rudens pradžia sunki
Žemaitijoje jau antrus metus iš eilės vyrauja žemdirbiams labai nepalankios oro sąlygos. Pernai rudenį ypač daug lijo, nebuvo kaip pasėti žieminių kultūrų – kviečių, rapsų. Ir šiemet pavasarį teko daug sėti vasarinių, o tai apsunkina javapjūtę. Be to, praėjusią žiemą ant neįšalusios žemės iškrito daug sniego. Tokios sąlygos buvo nepalankios žiemkenčiams, todėl dalį pasėlių teko atsėti.
Šių metų rudens pradžia ūkininkams taip pat labai sunki: ne visas derlius nuimtas, nedaugelis spėjo pasėti žieminius rapsus. Neaiški ir žieminių kviečių sėjos perspektyva, nes dirvos yra permirkusios. Visa tai kelia pagrįstą nerimą dėl ateinančių metų derliaus.
Kai kurie ūkininkai neturi nuosavos žemės, todėl ją nuomojasi. Šiuo metu nuomos kaina siekia apie 300 Eur už hektarą. Be to, gyventojų pajamų mokestį – 15 proc. – Valstybinei mokesčių inspekcijai sumoka žemės nuomininkas, o ne nuomos pajamas gaunantis savininkas. Todėl bendra suma išauga iki 352,94 Eur už hektarą. Norint padengti vien žemės nuomos ir mokesčio išlaidas, reikia parduoti beveik tris tonas grūdų: 121 Eur × 3 t = 363 Eur. O juk Žemaitijoje derlingumas retai viršija penkias tonas iš hektaro.
Tokia realybė: visus metus dirbęs, tik žiemą turėjęs trumpą atokvėpį, ūkininkas ne visada atgauna net įdėtas lėšas. Kartais dar tenka papildomai ieškoti pinigų skoloms grąžinti.
Savivaldybė padeda kalkinti
Ūkininkai turi įsipareigojimų ir bankams. Neseniai turimo kredito palūkanos padidėjo 0,8 procentinio punkto. Sakoma: „Kai oras geras, bankas maloniai paskolina skėtį, o kai pradeda lyti – jį atsiima.“ Šiuo atveju tas skėtis – pinigai.
Lietuvoje daug kas keičiasi, o naujovės skatina ūkininkus ieškoti alternatyvų ir jas išbandyti. Pastaruoju metu daug kalbama apie sojų auginimą, todėl, tikintis žadėtos paramos, buvo nuspręsta išmėginti ir šią kultūrą. Išbandymui ūkis nusipirko 5 t sojų. 1 t kaina – 2 100 Eur. Į 1 ha sėti reikėjo 150 kg sėklos. Pirkta iš Kanados, sertifikuota (tarptautiniai pažymėjimai – pas mus už žirnių, pupų sertifikuotą 1 ha moka NMA 15 Eur/ha, o šitai kultūrai – ne). Kažkaip nesuprantama… Neaiškumų kelia ir sojų supirkimas – siūlomos kainos svyruoja nuo 200 iki 400 Eur už toną. Be to, galutinei kainai labai didelę įtaką turi sojų grūdų drėgnumas, kuris nuimant derlių dažnai būna aukštas.
Už paramą dirvų kalkinimui reikėtų padėkoti Klaipėdos rajono savivaldybei. Jos skiriamos lėšos padeda ūkininkams mažinti dirvožemio rūgštingumą.
Prisimenant tarpukario laikus – dėl rūgščių Žemaitijos dirvožemių buvo įsteigta Samališkės bandymų stotis, kurioje daug dėmesio skirta dirvų kalkinimui. Vėliau šiuos darbus tęsė Vėžaičių filialas. Vidurio Lietuvoje dirvožemiai nėra tokie rūgštūs, todėl ir derlius ten gali būti iki 50 proc. didesnis.
Patikrinimai netinkamu laiku
Yra tokia institucija – Valstybinės augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos regioninis skyrius. 2026-08-18 (graži diena, javapjūtė, tik 4 dienos iki audros ir liūčių) – į vieną ūkį atvažiavo 2 specialistės.
Buvo atliktas planinis patikrinimas ir užpildytas „Integruotos kenksmingųjų organizmų kontrolės principų taikymo kontrolinis klausimynas“. Patikrinta visa dokumentacija, ūkio teritorija ir kiti su vykdoma veikla susiję dalykai. Iš viso surašyta vienuolika lapų, atsakyta į daugybę klausimų, pateikti veiklą pagrindžiantys dokumentai.
Šiandien ūkininkus spaudžia iš visų pusių: gamtos stichijos trukdo nuimti derlių ir pasėti žiemkenčius, didėja grūdų džiovinimo, transportavimo, žemės nuomos bei kreditų išlaidos, o institucijų patikrinimai atliekami pačiu nepalankiausiu metu. Todėl kyla ne tik klausimas, kaip ūkininkams išgyventi šiuos metus, bet ir kaip išsaugoti ūkius bei žmonių ryžtą toliau dirbti Lietuvos žemę.
Juozas LAPINSKAS
Buvęs ūkininkas
