Pasiilgau arklio
Aukštkiemių kaime šalia uostamiesčio įsikūręs „Bangos“ bičiulis Antanas Klupšas nuogąstauja, kad čia nebemato karvės, arklio. Birželį minėdamas savo gimtadienį senjoras pasiūlė tą dieną su šeima, anūkais praleisti žirgyne, kur patyrė gražių emocijų. Tai atliepė jo pasiūlytą gimtadienio temą „Pasiilgau arklio“. Įkvėptas susitikimo su arkliais, senjoras leidosi į apmąstymus ir prisiminimus.
Lietuvos herbo simbolis – žirgas
Mes, kaip ir kaimynai, turime šunelių, kurie jaučiasi tarsi šeimos nariai. Bet man kilo mintis, kad per metus šioje aplinkoje galime nebepamatyti nei arklio, nei karvės. Norėjau savo šeimos narius supažindinti su arkliais ir pasiūliau gimtadienio temą „Pasiilgau arklio“.
Atvykus į žirgyną, šie mus draugiškai pasitiko – iš aptvarų tiesė galvas, prašydami paglostyti. Mažieji anūkai patyrė džiaugsmo jodinėdami žirgais – laiką praleidome prasmingai.
Arklys artimas ir mielas lietuvio širdžiai – jis itin svarbus jo gyvenime. Be arklio žmogus neišsiversdavo gindamas Tėvynę, augindamas duoną kasdieninę ir švęsdamas šventes, dalyvaudamas sportiniuose turnyruose, net olimpinėse žaidynėse.
Iki šių dienų išliko su arkliu susijusių vietovardžių ir vandenvardžių. Unikalus reiškinys – Lietuvoje gausiai paplitę žirgų kapai. Nuo pat Lietuvos valstybės užuomazgos raiteliai sudarė kariuomenės pagrindą. Žirgus mylėjo ir puoselėjo eiliniai kariai ir kunigaikščiai. Neatsitiktinai Lietuvos herbo simboliu pasirinktas žirgas ir raitelis. Jau 660 metų mūsų valstybės herbe – raitelis ant žirgo.
Gruodžio 6-ąją Lietuvoje minima arklių diena. Kadaise iki tos dienos ūkininkai Lietuvoje privalėjo pabaigti laukų darbus ir arklius žiemai uždaryti tvartuose.
Nepaprastas žmogaus ryšys su šiuo gyvūnu – iš amžių glūdumos. Apie tai liudija liaudies dainos, sakmės, patarlės apie arklį. Antai: ant žirgo jojo, žirgo ieškojo – žmogus ieško daikto, kurį beveik turi rankose. Sakoma, kad arkliui abrako pagailėsi – duonos neturėsi. Suprask, kad arklys dirbtų, jį reikia šerti. Senajame kaime sklandė šmaikštus palyginimas žmogaus, linkusio girtuokliauti: prisigėrė kaip arklys. Prisimenu, kaip tėtis man paaiškino, kad arkliui numalšinti troškulį užtenka dviejų kibirų vandens – daugiau neįsiūlysi. Žmogui – dviejų stiklinių alaus, bet jis išgeria penkias ir daugiau. Dar sakoma: turėk saiką kaip arklys.
Laimės pasaga
Ar įminsite mįslę: mėsos stirta geležim paspirta? Tai pasagomis pakaustytas arklys. O rasti arklio pasagą – laimės, gerovės simbolis. Anksčiau ją apverstą, kaip taurę, žmonės prikaldavo prie durų, kad laimė neišbėgtų lauk.
Man teko dalyvauti kaustant arklius – tai įdomus ir atsakingas darbas. Arklys būdavo išvedamas į kiemą, kad jam nebūtų streso. Kaustant reikėdavo pakelti po vieną koją – gyvulys turėjo stovėti ant trijų kojų. Kaustė patyręs meistras: reikėjo primatuoti pasagą, peiliu nupjaustyti apatinę kanopos dalį. Pasaga kalama iš apačios specialiomis vinimis – uknoliais, kurie išlenda viršutinėje kanopos dalyje ir nukarpomi.
Iš pradžių kaustydavo priekines, o po to užpakalines kojas. Pakausčius mažesnė tikimybė arkliui susižaloti kojas – tai ypač svarbu apsnigtame, apledijusiame kelyje.
Apie mūsų šeimos arklius ir kitus naminius gyvulius užfiksuota 1951 m. rugsėjį pažymoje ruošiantis operacijos „Ruduo“ trėmimams. Joje įrašyta, kad mano tėtis, šeimos galva, iki tarybinės žemės reformos savo ūkyje laikė 5 arklius, 8 karves ir 15 avių. Tai buvo viena iš priežasčių mūsų šeimą ištremti į Sibirą.
Tremties vietoje, Ust Kadingos gyvenvietėje, tėtis dirbo kolūkio arklidėse arklininku. Paaugusį mane, gal 5 metų, pasiimdavo ganyti arklių. Vieną naktį šalia besiganančių arklių atsėlino gauja vilkų, kurie taikėsi į kumeliukus ar atsiskyrusius arklius, bet šie susibūrė, sustūmė kumeliukus į bandos vidurį. Arkliai apsupo juos, nuleido galvas ir atsuko užpakalius vilkų pusėn. Jų spyris mirtinas, ir plėšrūnai, nieko nepešę, pasitraukė.
Ir į mokyklą, ir į bažnyčią
Po 6 metų tremties grįžome į gimtąjį Bačgalių kaimą (Joniškio raj.) – teko įsikurti iš naujo. Tėtis nusprendė atstatyti suniokoto tvarto dalį, kurio sienos buvo drėbtos iš molio. Jis prikasė molingos žemės, užpylė smulkintų šiaudų, užbarstė arklio mėšlo. Mane pasodino ant arklio ir jis valandą kojomis minkė šį mišinį. Taip buvo paruoštas molio skiedinys, kuriuo išlygintos apgriuvusio tvarto sienos.
Arklys buvo didžiausias pagalbininkas mūsų buityje, ūkio darbuose. Kartą su tėčiu grįžome pro kolūkio arklius. Jie ganėsi pievoje pririšti grandinėmis, o jų priekinės kojos supančiotos, kad mažiau judėtų. Tėtis man pasakė, jog tai arklius žaloja, ypač jaunus. Man jų labai pagailo. Vieną vakarą nuėjęs į ganyklą nuėmiau pančius ir paslėpiau giliai krūmuose. Kitą dieną kilo triukšmas, kad naktį kažkas pavogė pančius. Tėtis suprato, kad tai padariau aš, bet manęs nebarė.
Patikusiam jaunam arkliukui Pukai aš ir vėliau nuimdavau pančius. Įdomu, kad mane, nedidelį berniuką, visi arkliai prisileisdavo. O Puka taip pasitikėjo manimi, kad aš užšokau ant jo – buvau pirmasis raitelis.
Gyvenant atokiame kaime reikėjo 3 kilometrus žingsniuoti į mokyklą. Žiemą keliai užpustyti, ir niekas jų nevalė. Tėtis dirbo fermoje ir turėjo du arklius, kuriuos pakinkydavo į plačias roges šiaudams vežti, ir mes, kailiniuoti mažieji, suvirsdavome į jas – tėtis vežė į mokyklą. Įsukus į pagrindinį vieškelį, prisijungdavo kitų kaimų vaikai, pasiekus pagrindinį Bučiūnų kaimą, dar daugiau susėsdavo. Dviejų arklių tempiamos rogės, kuriose kaip šiaudų prikrauta mokinių, įčiuoždavo į mokyklos kiemą.
Arkliais važiuodavome į bažnyčią Pašvitinio miestelyje. Rugsėjo pradžioje buvo Švč. Mergelės Marijos atlaidai. Tėtis nuplovė darbams skirtą vežimą, pakinkė arklį ir mamą su vaikais išleido į atlaidus. Arklį vadeliojau aš. Po pamaldų vėl paėmiau vadeles, tačiau bažnyčios aikštėje vaikštinėjęs milicininkas paprašė, kad vadeles perduočiau mamai – vaikui negalima vadelioti. Pagalvojau, kad aš, toks mažas, nebe pirmą vasarą dirbau su arkliais…
Lankantis Europos, Azijos miestuose teko matyti viešąją tvarką palaikančią raitąją policiją, kuri turi net savo šviesoforų mygtukus, kad, reikalui esant, perjotų judrią gatvę. Vakaruose raitoji policija naudoja arklius, o šalyse, kur gyvena kupranugariai, šie dirba raitojoje policijoje.
Parengė Virginija LAPIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
