• 28 lapkričio, 2021
|

Pėžaitiškiai norėtų gaivinti praeities ženklus

Klaipėdos krašto architektūros pastatai mena istorinę Pėžaičių praeitį.

 

Žiema – laisvesnis, bet sunkesnis laikotarpis kaimo žmonėms. Jie verčiasi kaip išmano. Dauguma pėžaitiškių įsidarbinę aplinkiniuose miestuose ir miesteliuose. Kiti patys sukūrę verslą prisiduria augindami gyvulius, daržoves. Ir ilgisi užsienyje uždarbiaujančių savo artimųjų.

Bibliotekoje susirinko (iš kairės) D. Uselienė, L. Kontrimienė, G. Papievienė, R. Žadeikienė ir J. Grevienė. Moterys skundėsi, kad savaitgalį maršrutinis autobusas į Klaipėdą ar Gargždus per Pėžaičius nevažiuoja. Jos apgailestavo, kad išseko nafta gręžiniuose – naftininkai labdaringai veždavo žmones sekmadienį į bažnyčią, vaikus – į mokyklą, sušelpdavo bėdai ištikus.Sporto salėje sušalo

Laisvomis žiemos valandėlėmis pėžaitiškės užsigeidė aerobikos. „Ieva Jakštienė mus pakvietė, ir pradėjome rinktis Pėžaičių sporto salėje. Į užsiėmimus atvykdavo trenerė, – pasakojo Pėžaičių seniūnaitė Danutė Uselienė. – Tačiau neilgai jie truko – per šalta buvo. Taigi moterys mankštintis važinėja į Veiviržėnus.“

„Galėčiau pamokyti Tibeto pratimų bibliotekoje – reikėtų atsinešti kilimėlį“, – geranoriškai siūlė bibliotekininkė Janina Grevienė.

Čia susirinkusios kaimo moterys apgailestavo, kad vienas iš didžiausių Veiviržėnų seniūnijos kaimų neturi kultūros namų. „Buvusias patalpas privatizavo užuot suremontavę“, – teigė jos. O sporto salę, anot pašnekovių, pastatė nepasitarę su kaimo žmonėmis. „Reikėjo universalesnio pastato: su scena, šildymu. Dabar tik jaunimas gali sportuoti“, – kalbėjo jos.

Taigi vienintelis kultūros židinys Pėžaičiuose – biblioteka. Pėžaitiškiai džiaugiasi ir čia veikiančia kirpykla, kurioje ne tik kirpėja dirba, bet ir manikiūro, masažo paslaugos teikiamos. Senyvi kaimo žmonės neįsivaizduoja, kaip gyventų, jeigu nebūtų medicinos punkto. Prireikus bendruomenės slaugytoja Idalija Narmontienė juos ir namuose aplanko.

Prieš metus užsidarius parduotuvei, šiame kaime liko viena maisto prekių krautuvė. Įvairiomis progomis gyventojai gali išsinuomoti pobūvių salę buvusiame bare „Šlakis“.

Trūksta veiklos

Jaunos šeimos turi veiklos, bet jos trūksta vyresniesiems. Laima Kontrimienė prisiminė, kaip prieš kelerius metus 4 pėžaitiškės dainininkės rinkdavosi repetuoti į buvusią mokyklą. „Iš Veiviržėnų vadovas atvažiuodavo – dainavome beveik 3 metus, – pasakojo Laima. – Koncertavome, kai Pėžaičiuose su labdaros projektu lankėsi ponia Alma Adamkienė, ir kitur. Smagu buvo. Tačiau trūko dainininkių, nebeliko vadovo, ir išsiskirstėme.“

Dar moterys pasakojo, kad gerokai prieš metus pėžaitiškiai entuziastingai ruošėsi Veiviržėnų seniūnijos surengtam konkursui – reikėjo pristatyti savo kaimą. „Turtinga mūsų kaimo istorija. Stengėmės jį parodyti per šią prizmę“, – kalbėjo seniūnaitė. Iš tiesų tai vienas iš istorinių Mažosios Lietuvos pasienio su Lietuva kaimų. XX a. I pusėje į Pėžaičius iš Klaipėdos siauruoju geležinkeliu kursavo traukinys. Buvusioje geležinkelio stotyje dabar – gyvenamasis namas. Be to, Pėžaičiuose iki 1919 m. buvo Vokietijos muitinė ir valstybinės sienos perėjimo punktas. Ir daugiau išlikusių praeities ženklų. D. Uselienė užsiminė, kad norėtų juos išsaugoti.

Pensijos užsidirbti – į užsienį

Veiviržėnų seniūnijos duomenimis, Pėžaičiuose gyvena apie 270 gyventojų. Kaimas sensta ir tuštėja. „Nuo šio rudens mokyklėlėje likusios 3 pradinukų klasės. Ir tai dauguma vaikų iš Skomantų važinėja, – pasakojo bibliotekininkė. – Vyresnieji – į Veiviržėnus, Šiūparius, Agluonėnus ar Švėkšną.“

Kiek emigravusiųjų – sunku suskaičiuoti. Ne tik jaunų, bet ir vyresnių pėžaitiškių ištuštėjo namai.

Tądien, kai lankėmės Pėžaičiuose, bibliotekoje sutikome būrelį moterų: vyko projekto „Biblioteka be sienų“ renginys. Per kompiuterį buvo transliuojamas filmas „Emigrantai“. Jaut­ri ši tema Pėžaičiuose – kaip ir visoje Lietuvoje. Ypač čia susirinkusioms gyventojoms. Laimos Kontrimienės, Rūtos Žadeikienės dukros įsikūrusios užsienyje ir nebegalvoja sugrįžti, nors labai ilgisi namų. J. Grevienės dukra, trumpam grįžusi iš Šveicarijos ir užsukusi į kaimo parduotuvę, negalėjo atsistebėti, kaip žmonės čia išgyvena iš savo algų ir pensijų?

Seniūnaitė pasakojo, jog yra tuščių sodybų – šeimininkai uždarbiauja užsienyje, apsilanko tik vasarą. Nemažai vyresniųjų ryžosi emigruoti, kad užsidirbtų pensiją. „Jeigu sugrįžtų emigrantai, būtų pilnas kaimas“, – ištarė D. Uselienė. Ir nutilo: o ką čia veiktų sugrįžę?

Renkasi sąžiningus ir negirtaujančius

D. Uselienė džiaugiasi turėdama darbą Pėžaičiuose. Didžiausioje šio kaimo įmonėje „Justinhust“ gaminami surenkami gyvenamieji namai. Tarp 46 kolektyvo darbuotojų – ir Danutė. Ji – apdailininkė. „Čia dirba tik 3 pėžaitiškiai – darbdavys labai renkasi žmones: kad negirtautų, būtų sąžiningi“, – akcentavo seniūnaitė.

Be to, Pėžaičiuose porą metų gyvuoja įmonė, gaminanti klasikinius baldus. Ir ten įsidarbinę keli pėžaitiškiai. Dar yra lentpjūvė, senus automobilius ardanti ir taisanti įmonė. R. Žadeikienė atsiduso: „Mane išmetė iš Darbo biržos, nes atsisakiau pasiūlyto darbo už 260 eurų Klaipėdoje. Mašinos nevairuoju, o maršrutinio autobuso reikalingu grafiku nėra. Beje, kelionė į Klaipėdą kainuoja pusketvirto euro.“ Gražina Papievienė irgi registruojasi Darbo biržoje: sveikata negalinti pasigirti, bet įsidarbinti norėtų.

Pėžaičiuose yra verslių, labai darbščių žmonių. Liuda Dovydaitienė su vyru visus metus pluša šiltnamyje ir užsidirba pragyvenimui. Nemažą patirtį įgiję augindami daržovių ir gėlių daigus, daržoves, pernai pasistatė erdvesnį ir didesnį šildomą šiltnamį. Liuda pikiavo gėles. Paprikos leido trečią lapelį. O kovą pasės pomidorus. Pardavę daigus, šiltnamyje augins pomidorus ir paprikas.

Savo reikmėms pėžaitiškiai pensininkai užsiaugina ne tik daržovių, bet ir kiaulių, laiko ožkų, o kai kas – karvę. Jie negali suprasti, kaip gyvendamas kaime to gali atsisakyti. Tačiau jokios paslapties: Pėžaičiuose yra saujelė tinginių, nieko neužsiauginančių.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių