Piliakalnio pašonėje gerduvėniškiai puoselėja grožio oazę
Gerduvėnų kaime, Kalniškės piliakalnio pašonėje, medžių apjuostoje erdvioje teritorijoje prieš 8 metus įsikūrę Regina ir Stasys Stončiai gražina gamtos sukurtą reljefą, bet jo nekeičia, nes, anot sutuoktinių, tobuliausia jos kūryba. Iš šabakštynų, šiukšlių išplėštame sklype dabar žemiškas rojus su gražiai derančiais medžiais, augalų, medžio, akmens ir vandens kompozicijomis, mažosios architektūros elementais. Įspūdingą aplinką jie formuoja pagal savo skonį ir supratimą, stebindami aplinkinius.
Dirba savo malonumui
Pirmiausia jie pasistatė rąstinį namą ir tokį patį ūkinį pastatą. Stončių manymu, šioje vietovėje geriausiai tiko mediniai pastatai su etnografinio stiliaus elementais. „Norėjome ekologiško namo, kuriame kvepėtų ne dažais, o medžiu“, – sakė Regina.
Sulaukę užtarnauto poilsio, sutuoktiniai mėgaujasi galimybe kūrybiškai tvarkyti erdvios sodybos teritoriją. R. Stončiuvienė Gargždų pašte dirbo 38 metus (apie 20 metų – viršininko pavaduotoja). „Su juo sieja malonūs prisiminimai – užauginau du sūnus, tačiau paskutiniaisiais metais buvo labai sunku. Mat pašte buvo daug darbo, o grįžus namo, reikėjo tvarkytis sodyboje. Tikra vergė buvau“, – neslėpė ji.
Sulaukęs pensinio amžiaus, verslo atsisakė Stasys, pasirinkęs mielą užsiėmimą – išmoningai tvarkyti sodybos aplinką. Beje, jis 15 metų dirbo „Bangos“ laikraščio redakcijoje korespondentu.
„Viskas čia taip, kaip gamtos sukurta. Mes tik deriname, kas čia labiausiai tiktų“, – kalbėjo Stončiai, pridurdami, jog sunkiausia išsirinkti augalus, kurie derėtų ir išsilaikytų per žiemą.
Savo teritorijoje jie paliko berželių gojelį, kitų pavienių medžių, taip pat pasodino dekoratyvinių eglių, pušų. Tačiau egzotiškų labai mažai. „Pirmaisiais metais buvome pasisodinę, tačiau netrukus jie žuvo, – sakė Stasys. – Taigi sodiname paprastus miško medžius – šermukšnius, putinus, šeivamedžius, kurie taip pat gražiai atrodo ir nebaisu, jog iššals. Renkamės dekoratyvinius, kuriuos mėgo mūsų tėvai, senoliai: jazminus, diemedžius ir kitus.“
Regina – aistringa gėlių mėgėja, savo darželyje leidžianti vešėti net laukinėms – rugiagėlėms, ramunėms, našlaitėms. Prie namų suformuotame alpinariume tarpsta įvairiaspalviai žiedai. „Nesiekiu ypatingo derinimo – sodinu be didelės išmonės. Noriu natūralumo. Ir nieko nepaprasto mūsų sodyboje nėra“, – patikino Regina.
Gyvas paveikslas
Šalia ūkinio pastato – senovinė iš vytelių pinta tvorelė. Prie jos dera močiučių pamėgtos gėlės – žieminiai geltonieji jurginai bei kitos. O ant rąstinės sienos – šiuolaikiška kompozicija: mediniuose rėmuose žydi pelargonijos. Gyvas paveikslas.
Kitame darželyje Regina sodina visas gėles, kurios jai patinka. Šį gėlyną juosia akmeninė tvorelė. Šalia gražiai dera iš akmenų sumūrytas rūsys bei šiltnamis. Pastarasis – tikra oranžerija, kurioje akmenimis apjuostose lysvėse veši pomidorai ir vynuogė. „Dieną įšilus akmenims, ir naktį būna šilta. Anksti pavasarį galime auginti daigelius. O dėl akmeninės rūsio sienos vasarą per karščius per daug neįkaista šiltnamis“, – savo patirtimi dalijosi sutuoktiniai.
Vartus į daržą sumeistravo Stasys iš įdomesnių medžio šakų. Regina sodina, ravi gėles, o jis meistrauja: iš akmenų ir medžio komponuoja tvoreles. Vyras mūrijo, kalė, pynė vazonus, kuriuose žydinčios gėlės puošia namo kiemą.
Kūnui ir sielai
„Stengiamės auginti tai, kas gražu, naudinga ir sveika. Antai daug kadagių – laukinių ir kultūrinių, kurie grynina orą. Šeivamedžio uogose daug mikroelementų, o sausmedžio – vitaminų šaltinis. Ir geriame mes tik savo darže užaugintas arbatžoles“, – pasakojo sutuoktiniai.
Taigi darbai sodyboje – ir kūnui, ir sielai. Gulėti ir žiemą nėra laiko. „Viską tvarkome patys pagal savo skonį ir supratimą“, – sakė Regina, linksmai ištarusi, kad buvo kreipęsi į landšafto architektą, kuris pažadėjo hektaro teritorijai parengti projektą, kainuosiantį 10 tūkst. litų.
Vieni apstulbsta gamtos prieglobstyje išvydę šią grožio oazę, kiti stebisi šeimininkų pastangomis nuolat pjauti žolę hektaro plote, prižiūrėti tiek gėlynų. Regina šypsojosi prisiminusi vienos moters žodžius: „O kiek bulvių šiame dirvone užaugtų.“ O mes neturime materialios naudos, tik širdžiai mielą darbą ir išlaidų. Man labai patinka prižiūrėti augalus, stebėti, kaip jie pražysta. Neturiu mylimiausio – kiekvienu pražydusiu džiaugiuosi, – sakė Regina. – Juos prižiūrėti laiko turime – abu pensininkai esame. Mūsų gyvenime netrūksta draugų, bendrystės. Čia atvyksta buvę bendradarbiai, renkasi giminaičiai.“
Reginos prašymu, Stasys fotografuoja darželiuose pražydusias gėles. Nuo pirmojo žiedo pavasarį iki rudens šalnų pakąsto. Nuotraukos kaupiamos albumuose. „Tai mūsų gėlių katalogas“, – juokavo R. Stončiuvienė.
