Pjaulių krautuvėlės savininkės kūrybinis džiaugsmas
Pernai įsikūrusi Pjaulių kaime, Priekulės seniūnijoje, Vilija Miškinytė-Kuzminskienė prieš mėnesį pakvietė į originalių meninių dirbinių krautuvėlę savo dirbtuvėse. Čia užsukusieji ne tik renkasi patikusį rankdarbį, bet ir gali pamatyti, kaip dirba jų šeimininkė ar net patys išmėginti lipdymą, piešimą ar vilnos vėlimą. „Noriu suburti vyresnius, menine gyslele apdovanotus šio krašto žmones, kad jie atskleistų savo gebėjimus. Noriu dalintis tuo, ką moku“, – sakė Vilija.
„Įklimpo“ į molį
Riedantieji į Dreverną vienoje Pjaulių kaimo sodyboje netoli Vilhelmo kanalo pamatę stendą, skelbiantį, jog čia veikia originalių dovanų krautuvėlė, nustemba. Važiuodamas šiuo keliu gali pamatyti pievoje besiganančių ponių ir avių bandą, rasti gurmaniškų rūkytų mėsos gaminių ir net į vyninę užsukti, pamatyti namų muziejėlį. O štai ir neįprasta krautuvėlė duris atvėrė: joje gali išsirinkti išskirtinį kūrinėlį sau ar dovaną brangiam žmogui.
Meniškos sielos, meno studijas baigusi V. Miškinytė-Kuzminskienė sakė niekada nedirbusi „valdiško“ darbo, bet dariusi tai, kas širdžiai artima. Pastaruoju metu ypač „įklimpusi“ į molį, todėl krautuvėlėje – tarsi keramikos darbų parodoje. Originalių formų vazos-kompozicijos, neįprastos skulptūros, keraminiai paveikslai. Kiekvienas kūrinėlis išjaustas, sušildytas geros emocijos. „Lipdant gimsta pavadinimai: antai „Petras“, bet nežinau, kodėl, o čia – „Saulė“, „Stalo draugą“ sukūriau onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams“, – atskleidė pašnekovė.
Ji džiaugėsi, kad turi degimo krosnį ir tai palengvina šį amatą.
Amatų sintezė
Vilija prisipažino, jog vilnos vėlimą seniai pamėgusi, bet šlepečių gamyba tėra paprastas techninis darbas. „Kūryba – tai dekoravimas vilna, – prisipažino menininkė. – Ja dekoruoju megztus šalikus, sukneles ir kitus drabužius.“ Iš tiesų augalinių motyvų raštais puošti moteriški drabužiai, aksesuarai atrodo tarsi būtų išgražinti piešiniais. Autorė sakė, jog šie originalūs ir nesikartoja.
Ji įnikusi ir į papuošalų gamybą. „Labai mėgstu kurti iš vielučių ir akmenukų, kitų medžiagų ir detalių“, – sakė Vilija. Ji rodė originalias seges, apyrankes, auskarus, kaklo papuošalus. Šių amatų moteris išmokusi pati, bet audimo pradžiamokslį įgijo iš tėvų. Ji turi audimo stakles ir audžia patrauklių spalvų vilnonius šalikus.
Šioje krautuvėlėje daugiausia V. Miškinytės-Kuzminskienės darbų, tačiau akį traukia ir megztos raštuotos pirštinės, tapyti paveikslai, siūtos įdomios lėlės ir kiti įdomūs rankdarbiai. „Ieškau šio krašto žmonių, apdovanotų menine gyslele, jaučiančių grožį ir gebančių jį atskleisti įvairiomis formomis, įvairia technika, – kalbėjo Vilija. – Daug jų yra, bet veikia pavieniui. Turėdama dirbtuvėles, krautuvėlę, noriu juos suburti. Čia kuriu sąlygas gerai jaustis, realizuoti savo dirbinius.“
Išsipildžiusi svajonė
Pjaulių kaime, gamtos apsuptyje, pasirinkę vietą savo sodybai buvę klaipėdiškiai V. Miškinytė-Kuzminskienė su vyru čia įsikūrė prieš metus. Išsipildė jos svajonė įsirengti dirbtuves ir atidaryti krautuvėlę.
Anksčiau savo sukurtus darbus laisva menininkė pristatydavo mugėse – ten turėjo „butikėlį“. „Esu laiminga, nes vyras leidžia man kurti, daryti, ką noriu, – šypsojosi Vilija. – Mes kartu jau 25 metai, bet aš to nesureikšminu.“ Ji prisipažino, kad yra pasišventusi šeimai – mama, žmona, šeimininkė. Su vyru užaugino dukras Ugnę ir Viktoriją, kurioms perdavė savo žinias apie meną, skiepijo meilę gamtai, formavo šeimos suvokimą. Ji patenkinta šia savo misija – pasisekė išugdyti mergaičių polinkį į meną. Viktorija pasirinko menininkės kelią – krautuvėlėje yra jos paveikslų, kuriuose savitai atskleistas pasaulis. Ji taip pat pina originalius diržus – jų irgi čia galima įsigyti. Ir jaunėlė Ugnė gerai valdo pieštuką, bet nori būti psichologe. Vilija patenkinta, kad gali su dukromis pasitarti kūrybiniais klausimais.
Tačiau laisva menininkė susimąstė apie savo ateitį. „Kas mane, artėjančią į amžiaus vidurį, gali priimti į darbą? – retoriškai ištarė Vilija. – Gerai, kad išsipildė svajonė: turiu savo dirbtuves, atidariau krautuvėlę. Noriu burti bendruomenę – kviesti vyresnius žmones, svajojusius piešti ar lipdyti, bet anksčiau neturėjusius galimybės realizuoti savo gebėjimus.“
Į antrą mėnesį veikiančią krautuvėlę daugiausia užsuka vietiniai gyventojai, kurie sveikina V. Miškinytę-Kuzminskienę su įkurtuvėmis. „Reikia įdirbio, kad ją atrastų kiti“, – sakė ji.
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
