Po saldine obelimi Šukaičių kaime

Gimtuosiuose Šukaičiuose, Veiviržėnų seniūnijoje, tėvų ir senelių sodyboje Janina Drungilienė su vyru Antanu puoselėja jų atminimą. Jaukioje aplinkoje per medžius, gėles, neišdailintas skulptūras saugo ryšį su praeitimi. „Čia gera aura – atsipalaidavimo, dvasios atgaivos vieta. Gerbiu protėvių gyvenimą, branginu jų patirtį“, – kalbėjo Janina.

Tobulina žemės meną

Seną sodybą Šukaičių kaimo pakraštyje ženklina storakamieniai medžiai, kuriuos čia pasodino J. Drungilienės senolis ir tėvelis. Sode išsaugotos kelios obelys. Po senolio sodinta saldine obelimi prie stalo sodina svečius.

„Mano senelis Aleksas Jocys buvo Veiviržėnų viršaitis. Pirmosiomis karo dienomis jis žuvo miestelyje per bombardavimą, – kalbėjo Janina. – Mano mama jautė gamtos grožį – jai svarbios buvo gėlės, rūpėjo įdomesni augalai.“

Seną trobą tėvelis perstatė. Šioje sodyboje užaugo ketvirta karta. „Čia gera aura“, – tvirtino J. Drungilienė, kuriai gimtoji sodyba – atsipalaidavimo, o jos vyrui Antanui – kūrybinio įkvėpimo vieta. Senos, mirštančios obelys ir kiti medžiai jo rankose pavirto koplytėlėmis, dekoratyviniais suolais, originaliomis gėlių vazomis. A. Drungilas tai vadina žemės menu – jis tik pastebi, kas gražu ir išryškina pastatydamas atitinkamoje vietoje. Žmona padeda gėlių vazoną arba pasodina dekoratyvinį augalą, kaip antai į „krepšį“ su išdrožinėtu lanku. Pastarasis – vyro dovana Janinai per Jonines.

„Randu šaką ir matau, kas iš jos gali išeiti“, – prisipažino A. Drungilas. Kūrendami malkas šašlykinėje rado šaką, primenančią šakutę. „Antanas ją apdrožinėjo ir pastatė. Argi nepanaši į šakutę?“, – šypsojosi sutuoktiniai.

Protėvių atminimui sodyboje stovi koplytstulpis su Rūpintojėliu. Pastarąjį išdrožinėjo diev­dirbys, o koplytėlę su gamtos padėjimu sumeistravo Antanas, kaip ir aną – namų ramybei.

Jungia bendra pasaulėjauta

Šioje sodyboje jauti dermę tarp medžių, augalų ir neišdailintų skulptūrų. „Jas dovanojo gamta – tereikėjo išryškinti kūrinį“, – dėstė menine gyslele apdovanotas Antanas, anksčiau dalyvaudavęs tautodailininkų parodose ir tik per plauką neįgijęs tautodailininko statuso. Jis pridūrė, kad tai ne pelno siekimas – duoną užsidirba iš sodo. „Tvarkyti aplinką – malonumas, – tvirtino Drungilai. – Daugumai žmonių rūpi tik materialūs dalykai, o žolės pjovimas, gėlių auginimas ar galvosūkis, kur pastatyti įdomią medžio šaką, naudos neduoda.“

O Drungilams tai – sielos atgaiva. Janina patikino, kad abu su vyru sieja gamta. „Esame priešingo charakterio, o gamta mus sujungė – mūsų pasaulėjauta panaši, – šypsojosi pašnekovė. – Man svarbu prisiliesti prie protėvių praeities – jaučiu pagarbą jų kurtam gyvenimui, o vyras gamtoje randa gražių dalykų.“

J. Drungilienė su vyru visą laisvalaikį praleidžia gimtojoje sodyboje. „Tai mano reabilitacija ir poilsis, grįžimas į vaikystę ir jaunystę“, – ištarė ji.