„Po Žemaitijos dangum“ – liaudies tradicijų gūsis
Festivalio sumanytoja R. Pozingienė džiaugiasi, kad jos kolektyvuose kankliuoja ir berniukai, tai yra retas reiškinys. Nors anksčiau kanklininkai buvo vyrai, patys ir pasigamindavo kankles.
Niekas taip nesmelkia jausmų kaip muzika. Per dainą ir šokį, per liaudies instrumentų skambesį, per tarmes jaunas žmogus pažįsta savo krašto istoriją, ją pajunta širdimi. Tuo buvo galima įsitikinti neseniai Vėžaičių kultūros centre vykusiame festivalyje „Po Žemaitijos dangum“.
Įkvėpė Etnografinių regionų metai
Festivalio organizatorius – Vėžaičių kultūros centras (VKC), o sumanytoja – VKC Girininkų skyriaus meno vadovė Ramutė Pozingienė. „Pati vadovauju dviem kanklininkų kolektyvams – VKC Girininkų skyriaus „Girelei“ ir Vėžaičių pagrindinės mokyklos „Šermukšnėlei“. Iš viso yra 28 vaikai. Dalyvaujame įvairiuose festivaliuose, tad ir patys norėjome suorganizuoti kažką panašaus savame krašte. Juolab kad šie metai yra Etnografinių regionų. Vėžaičių kultūros centre sąlygos geros, tad nusprendėme įgyvendinti tradicinės instrumentinės muzikos projektą „Po Žemaitijos dangum“. Jam skirta 300 eurų iš Klaipėdos rajono etninės kultūros plėtros 2015–2017 m. programos“, – „Bangai“ pasakojo R. Pozingienė.
Pašnekovė džiaugiasi, kad dalyviai noriai atvažiavo iš pačių įvairiausių Lietuvos kampelių, kai kurie net patys pasisiūlė. Vadinasi, tradicinę liaudies kultūrą puoselėjantys kolektyvai nori pasirodyti didžiojoje scenoje. Tai suteikia pasitenkinimo, pripažinimo jausmą, kuris itin svarbus veiklos tęstinumui.
Tautiškumo neištrins net emigracija
Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklos tradicinių kanklių ansamblio vadovė Jolanta Dobravolskienė įsitikinusi, kad jaunimui tautiškumą geriausia diegti per atitinkamo regiono kultūrą, instrumentines dainas ir pan.: „Kai jie patys gali pasijusti proceso dalimi, patirti kūrėjo džiaugsmą, tada nesvarbu, kur tas jaunuolis ateityje išvyks į Angliją ar į Airiją, jo 
širdyje vis tiek skambės lietuviškos melodijos ir plazdės meilė gimtajai šaliai.“ Tos pačios mokyklos vokalinės grupės pedagogė Eridana Tallat-Kelpšienė džiaugėsi, kad praėjusieji metai buvo paskelbti Tarmių, šie – Etnografinių regionų: „Ši graži grandinė, tikėkimės, nenutrūks ir kitais metais. Tokie dalykai leidžia koncentruoti dėmesį į tai, kas svarbiausia.“
Ne veltui viena iš svarbiausių Europos Sąjungos regioninės politikos krypčių yra regioninio, istorinio ir kultūrinio savitumo išsaugojimas. „2016-ieji galėtų būti paskelbti Tautinio kostiumo metais“, – svarstė Vėžaičių kultūros centro direktorė Alma Slušnytė. Anot jos, festivalis „Po Žemaitijos dangum“ buvo pirmasis tokio pobūdžio, tačiau tikrai nenuvylė. Po oficialios muzikinės dalies ant scenos, kur skleidėsi tiek dainų, tiek liaudies instrumentų įvairovė, vyko kūrybinės dirbtuvės. Diskutuota apie tradicinių kultūros raiškos priemonių ateities perspektyvas.
KOMENTARAS
- Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Jolita LATAKIENĖ, kuruojanti etninės kultūros sritį: „Tokio žanro – regiono tradicinės instrumentinės muzikos – jaunimo festivalių mūsų rajone nevyksta. Festivalio „Po Žemaitijos dangum“ organizatoriai į koncertą sukvietė nemažą būrį atlikėjų, muzikuojančių lietuvių liaudies instrumentais, o vėliau vykusiose kūrybinėse dirbtuvėse buvo išsamiau supažindinama su retesniais iš jų. Ir įdomu, ir naudinga. Projekto idėja buvo įgyvendinta, todėl linkiu tęstinumo ir ateityje. Vienas pastebėjimas – koncertą būtų galima vesti tarmiškai, nes festivalio pavadinimas tarsi ir įpareigoja. Be to, apmaudu, kad tokiame įspūdingame nemokamame renginyje apsilankė vos vienas kitas vėžaitiškis.“
