Punskiečių lietuvybė užkrečia patriotizmu
Dovilų seniūnija su Punsko valsčiumi prieš devynerius metus pasirašė bendradarbiavimo sutartį ir nuo to laiko vystoma darni veikla. Kiekvienais metais doviliškiai per miestelio šventę ar fokloro festivalį ,,Užaugau Lietuvoj” priima svečius iš Punsko, o patys doviliškiai vyksta į didžiausią šventę – Punsko dienas bei Žolinės atlaidus.
Šiais metais kelionę į Punską kartu su Dovilų seniūnija organizavo Dovilų bendruomenė, kurios projektui Klaipėdos rajono savivaldybė iš Tarptautinio bendradarbiavimo programos skyrė 2500 Lt.
– Kuo šių metų kelionė į Punską skyrėsi nuo ankstesniųjų?
Dovilų seniūnė Nijolė Ilginienė:
– Pirmą kartą į Punską vyko tokia gausi 33 žmonių delegacija iš skirtingų seniūnijos vietų (Ketvergių, Medsėdžių, Dovilų, Kiškėnų sodų) bei Gargždų miesto. Ypač džiaugiuosi, kad taip pat pirmą kartą kūrybiški doviliškiai – floristė Virginija Rudgalvienė, stalius Audrius Beniušis bei bendruomenės pirmininkė Šarūnė Petruškevičienė – sukūrė net 70×74 cm dydžio Žolinės vainiką. Atlaidų procesijoje jis buvo vienintelis ir susilaukė išskirtinės žmonių pagarbos. Juostą su užrašu „Dovilai – Lietuva“ sukūrė mūsų rajono tautodailininkai Macijauskai iš Jakų. Po šventės tikrai buvo malonu sulaukti Punsko valsčiaus tarybos pirmininko V. Krakausko skambučio. Jis labai dėkojo už doviliškių iniciatyvą. Punske pašventintas vainikas iki spalio mėnesio bus eksponuojamas Dovilų bibliotekoje.
– Kaip kilo mintis vežtis vainiką, ką naujo pamatėte šioje išvykoje?
Dovilų bendruomenės pirmininkė Šarūnė Petruškevičienė, kelionės organizatorė:
– Į Punsko Žolinę važiavau jau 3 kartą. Šiais metais nutarėme būti ne vien stebėtojai, bet tikri dalyviai. Kurdami vainiką siekėme, kad jame atsispindėtų Dovilų herbo pagrindinės spalvos, derėtų etniškumas ir derliaus simbolika. Vainiko nešimas, atstovavimas ne tik Dovilams, bet ir rajonui buvo pagrindinis kelionės siekis. Šiuo vainiku mes atkreipėme dėmesį ir sulaukėme daug klausimų iš 
aplinkinių. Buvo gera papasakoti, iš kur atvykome, kuo gyvename. Sukilo patriotiniai jausmai.
Ruošdamiesi susipažinome su kelionės gidu žurnalistu, teisininku, buvusiu Lenkijos lietuvių draugijos pirmininku, lietuviškų leidinių Lenkijoje redaktoriumi Eugenijumi Petruškevičiumi (visiškas atsitiktinumas, kad esame bendrapavardžiai). Eugenijus padėjo daugiau sužinoti apie Rytprūsius, lietuvybę Lenkijoje. Aplankėme Augustavą, Studeną, Seinus.
– Su kokiais įspūdžiais iš Punsko grįžo kelionės dalyviai?
Ketvergių mokyklos direktorius Gendrutis Burbulis:
Man neišdildomą įspūdį paliko pati Žolinės šventė, kurioje itin buvo jaučiamas benduomeniškumas. Punsko lietuviai stebino dideliu patriotiškumu.
Medsėdžių seniūnaitė Laima Vainienė:
– Buvo tiesiog fantastiška kelionė, įspūdinga visomis prasmėmis. Žolinė tapo mums pilnaverte ir prasminga švente, nes patys buvome tikri dalyviai. Mūsų vainikas atspindėjo vienybės simbolį. Aktyvūs žmonės iš skirtingų seniūnijos vietų kelionėje itin susidraugavo. Tikėtina, tai palengvins bendrus darbus ateityje.
Kiškėnų kaimo seniūnaitis Nikolajus Gorčiakovas:
– Nustebino punskiečių nuoširdumas, jų patriotizmas bei lietuvybės puoselėjimas. To itin pasigendu Lietuvoje. Visą laiką jautėsi nuoširdus svetingumas ir noras bendrauti su žmonėmis iš Lietuvos. Net neįsivaizdavau, kad Lenkijoje tokie švarūs ir gražūs kaimai, o tai tikras kontrastas mūsiškiams, kuriuose dažnas ūkis netvarkingas ar apleistas. Palyginti su Lietuva – išlaikyta gyva ir nuoširdi katalikybė. Lietuvoje per šventes sunku įtikti, vis kažkam kažkas negerai, o ten žmonės tiesiog mėgaute mėgaujasi švente.
Doviliškė Danutė Šalajeva:
– Jaučiasi, kad Punske žmonės ne tik darbštūs, mylintys savo šalį, miestelį, išlaikantys ryšius su Lietuva, bet ir mokantys gražiai linksmintis. Tai visos šeimos šventė. Važiavome kartu su sese ir mudviem labiausiai glostė širdį sutvarkyti ir prižiūrėti javų, kukurūzų laukai. Lenkijoje visur jaučiamas ūkiškumas ir atsakingumas. Stebėjome apylinkes ir taip skaudėjo širdį dėl Dovilų. Štai plaukiam su laivu ežerais iš Augustavo į Studeną ir matom, kaip viskas pritaikyta turizmui. Pakrantėse prie pat ežerų pilna poilsiaviečių, valčių krantinių, galima kurti laužus. Mes šalia turime puikius karjerus, ir kolėl jie taip neišnaudojami? Mes kovojame su tvoromis prie ežerų, o Lenkijoje visi miškai, vandens telkiniai tebėra valstybės nuosavybė ir ši, skatindama turizmą, dar ir uždirba.
