• 5 gruodžio, 2021
|

Reta profesija kelia pasididžiavimą

Kvietinių kaime gyvenantis Michailas Gončarenko kasryt kaip ir daugelis rajono gyventojų vyksta į darbą Klaipėdoje. Darbo valandos įprastos, tačiau apranga specifinė – kostiumas ir įranga sveria apie 45 kilogramus. Darbo vieta – dažniausiai kelių ar keliolikos metrų gylyje. Vyriškis žavisi savo reta profesija, kurios atstovai Lietuvoje skaičiuojami ne tūkstančiais, net ne šimtais – profesionalių narų Lietuvoje vos kelios dešimtys.

Sunkumai neišgąsdino

„Stodamas į Sankt Peterburgo aukštąją jūreivystės mokyklą nežinojau, kad laivų statybos fakultete yra narų grupė. Šia specialybe suintrigavo vienas sutiktas karininkas“, – profesijos pasirinkimo aplinkybes prisiminė Michailas. Romantiškai nusiteikusio vaikino anuomet neišgąsdino tai, jog naro profesija priskiriama ypač pavojingoms ir kenksmingoms. „Darbui vandenyje kartais net 20–25 metrų gylyje reikalinga ypač gera sveikata, neužtenka nebijoti nardyti. Narams gresia peršalimas, perkaitimas, deguonies badas, plaučių baro traumos, apsinuodijimas azotu… Pasitaiko darbe ir nelaimingų atsitikimų. Komandiruotėje Kaliningrade vienam narui dirbant vandenyje srovė nuplėšė nuo veido kaukę, ir žmogus vos nenuskendo. Šalia buvusieji suteikėme pirmąją pagalbą, tačiau 3 paras vaikinas praleido reanimacijos skyriuje“, – slogūs atsiminimai išliko Michailui iki šiol. Tačiau gydytojų paklaustas, ar nebijos nardyti, vaikinas nieko tragiško neprisiminė, tik kaip atėjo į darbą ir… kaip atsibudo ligoninėje. Deja, kita istorija baigėsi naro mirtimi.

Romantikos nėra

Michailas pripažįsta, kad romantikos fiziškai sunkiame, didelės ištvermės reikalaujančiame naro darbe nėra. „Ką gražaus gali pamatyti vandenyje 10 ar 20 metrų gylyje, kur matomumas tik du kartus per metus siekia apie metrą, o dažniausiai 30–40 centimetrų?“ – retoriškai klausė vyriškis, šeštus metus dirbantis naru vienoje Klaipėdos įmonėje. Prieplaukų remonto, patikrinimo, suvirinimo darbus vandenyje atliekantis Michailas yra dirbęs ir 25 metrų gylyje Būtingės terminale, kur matomumas siekia net 7–8 metrus.

Nemaloniausia po vandeniu, žinoma, žiemą. „Šąla rankos, sunku virinti, tad išneriame kas 2–3 valandas. Įprastai darbo diena trunka 8 valandas, o 2 valandos vandenyje prilygsta 8 valandoms krante“, – pasakojo Michailas, 14 metų dirbantis naru. Vienu metu dirba trys narai: vienas vandenyje kelių ar keliolikos metrų gylyje, kitas jam vadovauja, o trečias virš vandens saugo.

Padeda vyresniems

Nors narų amžius neribojamas, tačiau vyresniems nei 55 metų dirbti vandenyje ypač sunku. „Mes, jaunesnieji, suprantame, kad šiems žmonėms reikia sulaukti pensijos, todėl iš pagarbos dalį darbų padarome už juos. Gaila, kad pasikeitė įstatymai, ir narai Lietuvoje į pensiją išeina kaip ir dauguma Lietuvos gyventojų, o ne nuo 55 metų kaip anksčiau“, – komentavo Michailas. Atlyginimu patyręs naras nesiskundžia, tačiau kai žiemą teko dirbti ir šeštadieniais, o darbo užmokestis sumažėjo, tai liūdino, bet profesija niekada nenusivylė. „Visada stengiuosi savo darbą atlikti kuo geriau, nes mėgstu jį, o savo profesiją vertinu. Neseniai sužinojau, kad narams priklauso ne 28 dienų kasmetinės atostogos, o žymiai ilgesnės, tačiau tas papildomas 15 dienų suteikia ne visi darbdaviai, – sakė Michailas vildamasis, jog už darbo pavojingumą ir kenksmingumą priklausančių lengvatų neturėtų ignoruoti nė vienas darbdavys. – Profesionalių narų, nardančių ne savo malonumui, o dirbančių vandenyje Lietuvoje tik apie 40.“

Iš dugno – į ūkį

Specialiai vandenyje nei žuvų, nei radinių Michailas neieško, tačiau prisiminė, jog kartą vijūnus gaudė net rankomis. „Jų buvo labai daug, tad nereikėjo didelių pastangų, kad prigaudyčiau vakarienei“, – juokėsi Michailas. Nors auksinės žuvelės naras nepagavo, jo komandiruotė iš Sankt Peterburgo į Klaipėdą prieš kelerius metus tapo lemtinga pažintimi su būsima žmona Inga, kuri kasdien rūpinasi, kad po darbo sugrįžęs Michailas atgautų jėgas. „Vyras vakare grįžta labai pavargęs, ypač jei nardo popiet. Stengiamės nenaktinėti, einame miegoti apie dešimtą valandą. Prieš miegą mėgstame paskaityti“, – pasakojo Inga. Nei cheminių vitaminų, nei papildų Michailas nepripažįsta – labiau vertina daržoves, kurių užsiaugina patys, mėgaujasi žmonos ruošiamu maistu. „Vakarieniauti vyras mėgsta su šakute, kurią rado jūroje. Didžiausi radiniai – kelių metrų kopėčios, kastuvas – praverčia ūkyje“, – juokėsi Inga. Neatrasti lobiai Michailo galbūt dar laukia, o svajonė panardyti kartu su Inga ir pasigrožėti povandeniniu pasauliu kada nors taps realybe.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių