Šalpėniškiai nerimauja ne tik dėl parduotuvės
Tvarkinguose, jaukiuose Šalpėnuose seniai nebėra nei mokyklėlės, nei pašto. Gyventojai nerimauja, kad netrukus gali likti ir be parduotuvės – sumenkus apyvartai, savininkai žada uždaryti. Jaunesnieji apsipirks kitur, tačiau ir jie niurna, kad dėl duonos kepalo tektų riedėti 3 kilometrus žvyrkeliu. O juk seniai žada išasfaltuoti.
Garsina veltinio namai
Šalpėnuose vis dar rusena du kultūros židiniai: biblioteka ir kultūros namai. Šalpėniškiai laimingi turėdami medicinos punktą, bendruomenės slaugytoją. Šis kaimas garsėja veltinio namais. Unikalūs pastatai atsirado įgyvendinus bendruomenės projektą, kuriam europinių lėšų gavo per Vietos veiklos grupę. Kartais čia susiburia aktyvesnieji gyventojai, bet dažniausiai patalpos išnuomojamos veltinio pirties mėgėjams, pobūvių rengėjams.
„Mūsų kaimas gyvas – daug jaunų šeimų gyvena. Yra keliolika mokyklinio amžiaus vaikų, o taip pat mažamečių. Gyvena keli stambūs ūkininkai ir daug smulkių, kurie laiko 5–7 karves, – pasakojo bibliotekininkė Rasa Šlyžiuvienė. – Jaunesni gyventojai važinėja dirbti į Švėkšną, Gargždus ar Klaipėdą. Tik žvyrkelis – 3 kilometrų atkarpa visiems gadina nuotaiką.“
„Jau dešimtmetį žada išasfaltuoti ir vis nesulaukiame. Žmonės klausinėja, kada tai bus padaryta, – kalbėjo bendruomenių asociacijos „Šaltupė“ pirmininkė Reda Poškienė. – Gal ir svečių daugiau atvyktų į mūsų veltinio namus. Dabar juos baugina žvyrkelis.“
R. Poškienė pasakojo apie „Šaltupės“ planus: „ Prie veltinio namų reikėtų ir miegamųjų, nes žmonės nori po pirties čia pat pailsėti. Būtų gerai pastatyti kelias jurtas, kuriose juos įrengti. Taigi esame pasiruošę parengti projektą, kad gautume finansavimą.“
Šalpėniškiai svajoja ir apie kasdieniškas paslaugas: norėtų patalpų su skalbyklėmis, kad galėtų išsiskalbti drabužius. Reikėtų ir dušo, kad nusimaudytų.
Biblioteka – ir jauniems, ir vyresniems
R. Šlyžiuvienė kadaise baigė Šalpėnų pradinę mokyklą. Dabar šiose patalpose įsikūrusi biblioteka, kurios šeimininke ji tapusi. Šalpėniškiams reikalinga ši įstaiga su 3 780 knygų fondu. Spauda ir kiti leidiniai taip pat domina. Dviračiu atriedėjęs Julius naršė internete. Vaikinas sakė, kad ir jo draugas laisvą valandėlę čia apsilanko. Ir daugiau jaunų žmonių ateina.
Čia susitikome šalpėniškę Violetą Bočkuvienę, kuri dirba Švėkšnoje, o vyras – Gargžduose. Abiem tenka dardėti žvyrkeliu. Taigi ir kalbėjomės apie tai, kas skaudžiausia. „Ne tik į darbą reikia važiuoti tokiu keliu, gadinti savo automobilius. Tėvams tenka vežti vaikus į neformaliojo ugdymo būrelius į Daukšaičius ar Veiviržėnus“, – kalbėjo bibliotekoje sutikta šalpėniškė.
Žinia, kurią išgirdome iš VĮ „Klaipėdos regiono keliai“ direktoriaus Petro Kaučiko, turėtų nudžiuginti šalpėniškius: „Iš kelių priežiūros ir plėtros programos numatytos lėšos šiemet išasfaltuoti šį žvyrkelį.“
Amžius netrukdo tvarkyti aplinką
Tvarkingas ir ramus Šalpėnų kaimas, kaimyniški žmonės jame gyvena. Nuo ankstyvo pavasario iki šalnų sodybose žydi gėlynai. O jeigu žiedų nėra, tai bent žolė nupjauta.
Vyriausia šio kaimo gyventoja, gegužės pirmąją paminėjusi 90-ąjį savo gyvenimo pavasarį, Adelė Norkienė irgi savo darželyje grožėjosi irisais, bijūnais. „Stengiuosi pati nusiravėti gėlyną“, – ištarė ilgaamžė. Ji pridūrė, kad didelė jos pagalbininkė – socialinio darbuotojo padėjėja Virgina Vingienė, bet ir pati nori pagal savo jėgas dirbti, judėti. Jubiliatė, buvusi kultūros darbuotoja, džiaugėsi, kad buvusi pagerbta ne tik šio kaimo moterų, maldos grupės dalyvių, bet ir rajono valdžios atstovų.
Neperka, bet nenori, kad uždarytų
Šalpėniškiai sunerimę, jog kaime nebeliks parduotuvės. Pritrūkus duonos ar druskos, teks riedėti 5 km į Daukšaičius arba 9 km – į Švėkšną. „Jeigu būtų asfaltas – bepigu“, – paniurę pašnekovai.
Kaimo žmonės aiškino, jog parduotuvė reikalinga, nors kalbama, jog trečiadieniais nuo ryto ratus čia suka autobusiukas su lenkiškais produktais. Savo klientams tiesiai į namus atveža cukraus, kavos, dešros…
Šiuo metu kaimo parduotuvėlėje – tušti šaldytuvai, apytuštės lentynos. Tik būtiniausios prekės – aliejus, cukrus, druska, duona. Nereikia ieškoti nei vaisių, nei pieno produktų.
„Gal jau 5 metus mažėja apyvarta – seniai uždaryti reikėjo. Bet sunkiai išgyvenę žiemą, viliamės, kad vasarą būsią geriau“, – kalbėjo parduotuvės savininkė Laima Marcinkevičienė, kurios namuose parduotuvė veikia daugiau nei 20 metų.
Ji pasakojo, jog ankstesniais metais vasarą prekyba pagyvėdavusi: ūkininkai samdydavo žmones, pirkdavo maisto produktų. Dabar labai sumažėjusi apyvarta. Ketvirtadieniais šalpėniškiai traukia į Švėkšnos turgų, o miestelyje – didelis parduotuvių pasirinkimas, be to, pigiau – akcijų būna. „Aš negaliu pigiai parduoti, nes prekes perku ne urmu – tik po kelis vienetus. Atsivežu reikalingiausių prekių – duonos, cukraus, druskos“, – kalbėjo prekybininkė.
L. Marcinkevičienė sakė turinti du nuolatinius pirkėjus – pensininkus. Dėl jų ir vežasi prekes – neaišku, kas, pritrūkęs duonos ar druskos, dar užsuks. „Prisivežti prekių galima, bet kas išpirks? – retoriškai ištarė pašnekovė. – Mielaširdingumo žmonės neįvertina.“ Savo parduotuvę ji žada uždaryti rugsėjį.
Kaimo parduotuvėlė – ir žmonių susibūrimo vieta. Čia susitikę pasišnekučiuoja. Uždarius liks tik du pieno supirkimo punktai, kur šalpėniškius jungs skaudžiausia tema: už litrą pieno moka tiek pat, kiek už tuščią plastikinį butelį.
